NUOTAKA BASEINE
1 dalis: tobula pradžia, kuri atrodė tikra
Aš jį sutikau kavinėje.
Tai nebuvo nieko kino verto. Tai buvo tiesiog neapdairumo akimirka — netyčia paėmiau kažkieno kito kavą. Avižinio pieno latte.
Pajutau prisilietimą prie peties.
„Man atrodo, kad čia mano,“ pasakė jis.
Kai atsisukau, jis šypsojosi.
Ne pašaipiai. Ne piktai. Tiesiog… tarsi jau būtų nusprendęs, kad ši klaida verta tapti kažko pradžia.
Užuot iškart atsiprašiusi, aš nusijuokiau.
Ir tai buvo mano pirmoji klaida.
Nes Teo turėjo tą gebėjimą: priversti viską atrodyti lengva, šviesu, neišvengiama.
Jis paklausė mano vardo. Aš jį pasakiau.
Jis pasakė kažką juokingo. Aš atsakiau.
Per dešimt minučių buvau pamiršusi pasaulį aplink save.
Per savaitę buvau pamiršusi, ką reiškia būti vienai.
Teo buvo ne tik žavingas. Jis buvo dėmesingas beveik pavojingu būdu. Jis prisimindavo detales, kurių pati nelaikiau svarbiomis: kokią kavą mėgstu, kaip nuleidžiu galvą, kai susigėstu, kokį žodį vartoju, kai esu įsitempusi.
Ir kas buvo pavojingiausia?
Jis priversdavo kitus jį pamilti.
Kai jį supažindinau su savo tėvais, mama jau buvo paruošusi geriausią savo patiekalą. Stalas buvo padengtas kaip ceremonijai.
Mano tėvas — buvęs mokyklos direktorius, žmogus, išmokęs „skaityti“ žmones dar jiems neprakalbus — daug nekalbėjo.
Jis stebėjo.
Teo įėjo į namus taip, lyg jiems jau priklausytų.
„Labai malonu jus sutikti,“ pasakė jis. „Atvirai, jaučiuosi lyg jus pažinočiau.“
Mama iškart nusišypsojo.
Tėvas — dar ne.
Bet vakarienės pabaigoje jis pasakė tai, ko nesakydavo lengvai:
„Man jis patinka.“
Ir tada aš patikėjau, kad laimėjau gyvenimo statymą.
2 dalis: pasiūlymas ir pirmasis įtrūkimas
Kai jis pasipiršo, tai įvyko jo mamos namų kieme.
Viskas buvo tobula.
Per daug tobula.
Sodas skendėjo šviesoje, gėlės atrodė tarsi kruopščiai sustatytos, o Teo… klūpėjo, akimis spindėdamas taip, tarsi pats būtų parašęs mūsų ateitį.
„Ką manai apie „amžinai“?“ jis paklausė.
Aš nusijuokiau. Aš truputį pravirkau. Ir pasakiau „taip“.
Nes tą akimirką „taip“ atrodė kaip natūrali viso to, kas buvo prieš tai, tąsa.
Bent jau taip norėjau tikėti.
Vestuvių pasiruošimas buvo lyg sapnas.
Arba taip atrodė iš išorės.
Nuotakos suknelė, kuri atrodė lyg ne iš šio pasaulio. Gėlės, kurios skleidėsi tarsi laukdamos manęs. Vieta prie baseino, pilna šviesos, muzikos ir žmonių, kurie juokėsi.
Bet dvi naktis prieš vestuves kažkas pirmą kartą įtrūko.
O gal tiesiog pasirodė tai, kas visada jau buvo.
Telefonas suskambo vėlai naktį.
Tai buvo nepažįstamas vyras.
„Tu turi būti atsargi,“ jis pasakė sunkiai, painiai.
Aš pakėliau antakį.
„Kas jūs?“
Jis karčiai nusijuokė.
„Nesvarbu, kas aš. Tiesiog… būk atsargi su juo.“
„Su Teo?“
Pauzė.
„Taip.“
Ir tada ryšys nutrūko.
Aš sustingau.
Kelias sekundes mano protas bandė tai atmesti. Blogas pokštas. Pavydas. Kažkas, kas negali pakęsti mūsų laimės.
Ir aš tai palikau.
Užkasiau.
Nes meilė, kai ji stipri, turi pavojingą gebėjimą paversti įspėjimus triukšmu.
