Algirdas pastatė lagaminą prie durų ketvirtadienį, tuoj po pietų. Nei lėkštės neatnešė prie kriauklės. Žiūrėjau į tą tamsiai mėlyną lagaminą, nupirktą kelionei į Turkiją prieš devynerius metus, ir atrodė, kad matau jį pirmą kartą.
Tarsi iki tol ramiai stovėjo spintoje, laukdamas savo didžiojo momento.
— Birutė, aš tave gerbiu, — pasakė, stovėdamas prieškambaryje su švarku rankoje. — Bet aš dar noriu pagyventi.
Nesurikau. Neverkiau. Tik tyliai pasakiau: „Lėkštė ant stalo” — ir nuėjau į virtuvę plauti indų. Pro sieną trenkė durys. Atsisėdau ant kėdutės ir dvidešimt minučių žiūrėjau į vandens lašą, kabantį nuo čiaupo ir nenorintį nukristi.
Dvidešimt aštuoneri metai. Trys vaikai — Eglė, Tomas, Darius. Bendra paskola, sumokėta prieš trejus metus. Dviejų kambarių butas daugiabutyje Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje.
Ir sklypas numeris keturiasdešimt trys Šeimos sodo bendrijoje prie Pasvalio, kurį Algirdas mylėjo kaip ketvirtą vaiką, o aš nekęsdavau visa širdimi.
Visada tai buvo jo sklypas. Jo pomidorai, jo agurkai, jo pavėsinė, nudažyta žaliai kas antri metai.
Aš buvau skirta gaminti sumuštinukus, kuriuos jis veždavo maišelyje, ir klausytis, kaip pasakoja kaimynams, kad „mano žmona — tai ne sodininko tipas.”
Dvidešimt metų dirbau fabrike — ryte keldavausi ketvirtą, grįždavau po antros — ir paskutinis dalykas, kurio norėjau, buvo kapstymasis žemėje trisdešimtyje kvadratinių metrų.
Kai Algirdas išėjo, galvojau, kad sklypas bus pirmas dalykas, kurio atsikratysiu. Tegul pasiima. Tegul sodina savo pomidorus su ta naująja — Loreta, keturiasdešimt treji, iš jo įmonės buhalterijos. Klasika kaip iš žurnalo.
Bet jis nenorėjo sklypo. „Etapas, kurį užsklendžia,” — sakė telefonu. Loreta turėjo butą su terasa naujame name. Kam jiems pavėsinė su šiferio stogu?
Vaikai irgi nesusidomėjo. Eglė gyveno Klaipėdoje, Tomas kraipė galvą: „Mama, neturiu laiko lysvelėms,” o Darius, jauniausias, studijavo Šiauliuose ir apskritai neatsakinėjo į skambučius.
Likau su sklypu kaip su pamirštu, nepageidaujamu šunimi po skyrybų.
Pirmąją žiemą po Algirdo išėjimo atsimenu kaip pro rūką. Eidavau į darbą, grįždavau į tuščią butą, valgydavau duoną su sviestu prie kriauklės.
Fabriko draugės šnibždėdavosi už nugaros, o Nijolė tiesiai šviesiai pasakė: „Birutė, susitvarkyk, nes atrodai kaip iš laidotuvių.”
Ji buvo teisi. Atrodžiau kaip iš laidotuvių, nes jaučiausi kaip laidotuvėse — tik niekas nemirė. Nebuvau tikra, ką iš tikrųjų laidoju: Algirdą ar save iš prieš dvidešimt aštuonerių metų, tą moterį, kuri tikėjo, kad lėkštė ant stalo ir sumokėta paskola yra pakankamas meilės įrodymas.
Kovą nuvažiavau į sklypą. Gal iš įpročio — Algirdas visada važiuodavo kovą „patikrinti, ką padarė žiema.” Pavėsinė atrodė apgailėtinai: dažai luptinėjosi, vienas langas įskeldėjęs, lysvelėse gulėjo pernykščiai pomidorų stiebai.
Atsisėdau ant medinės suoliuko, palinkusio po manimi, ir pagalvojau: tai yra lygiai toks pat mano gyvenimas. Apleistas, purvinas, niekieno.
Bet tada pamačiau kažką. Po senų lapų sluoksniu kilo svogūnų laiškai ir melisa. Niekas jų nesodinо, niekas nelaistė — o jie augo. Tyliai, atkakliai, be leidimo.
Paėmiau grėbliuką, kabėjusį ant vinies pavėsinėje, ir pradėjau dirbti. Rankos pačios žinojo, ką daryti. Dvidešimt metų apsimetinėjau, kad nežinau, o dabar, tarsi iš naujo, suradau vaikystę kaime prie Rokiškio.
Močiutė Albina turėjo sodą, kuriame augo viskas — braškės, krienai, vaikai sekė ją su laistytuvu. Tą kovą ją suradau savyje.
Balandį ir gegužę sodinau žoleles — baziliką, čiobrelį, rūtą, mėtą. Algirdas sakydavo: „Sklypas daržovėms, ne tiems niekalams.” Dabar tai buvo mano mažoji, tyli revoliucija. Vėliau sodinau ir pomidorus, senų veislių, tokių kaip močiutė Albina turėjo.
Lysvelės sprogo vasarą. Kaimynė Janina, septyniasdešimtmetė, pamokė, kaip daryti tyrę, kečupą, džiovinti žoleles. Stovėjome jos pavėsinėje, kvepiančioje čiobreliu ir sena mediena, ir virėme.
Ji klausėsi, linkčiojo galvą: „Gerai, kad išėjo. Dabar turi vietos.”
Rudenį turėjau šimtą dešimt stiklainių. Tomas, pamatęs lentynas virtuvėje linkstančias nuo stiklainių, juokavo: „Mama, atidaryk verslą.” Juokas buvo tik žodis — aš buvau rimta.
Sausį nuėjau į savivaldybę. Dokumentai paprasti, mokestis nedidelis. Vasario šeštadieniais jau stovėjau Panevėžio turguje, staliukas, languota staltiesė, rankomis rašytos etiketės.
Pirmą dieną pardaviau tris stiklainius. Trečią — atėjo ponia Kazlauskienė: „O, skanu kaip pas mano močiutę.” Nuo to momento žmonės pradėjo grįžti vėl ir vėl.
Vakar Janina atnešė levandų daigų. „Kitais metais pridėsi į pasiūlą levandų maišelius,” — pasakė, tarsi planuotų karinę kampaniją. Įmerkiau juos į kibirą su vandeniu ant palangės. Stovi tarp užuolaidėlės ir puodo su mėta — mažas pažadas, kad viskas dar tik prasideda.
Ir tik tada supratau: kartais gyvenimas turi tave pastumti į kampą, kad pagaliau rastum save.
