Žinai, voratinklinės gėlės (Chlorophytum comosum) turi kažką magiško – jų žali ir baltomis juostelėmis marginti lapai bei mažieji „vaikučiai“ tiesiog užburia.
Auginant jas, jaučiuosi lyg dalyvaučiau tikrame mažame gyvenimo stebukle, nes jos ne tik puošia namus, bet ir suteikia džiaugsmo kiekvieną dieną.
Svarbiausia – surasti tinkamą vietą. Mano voratinklinės mėgsta šviesą, bet ne tiesioginius saulės spindulius, todėl jas pastatau prie rytinių langų. Ten jos džiūgauja, o jų lapai spindi tokia gyvybinga energija, kad atrodo lyg šypsotųsi man kiekvieną rytą.
Net biure, po fluorescentinės lempos, jos moka skleisti savo žavesį.
Kartais aš joms duodu kavos – ne gerti, o kaip mažytį maistą. Sausi kavos tirščiai suteikia azoto, padeda augalams stiprėti ir net atbaido kenkėjus.
Arba gaminu „kavos arbatą“ ir palaistau jomis žemę – tai tarsi mažas ritualas, kurį mūsų namų gyventojos laiko su meile.
Vaza taip pat svarbi – ne per didelė, kad šaknys turėtų kur kvėpuoti, bet pakankamai erdvi, kad galėtų plėstis. Ir, žinoma, žemė turi būti lengva, aeruota, kad šaknys galėtų laisvai kvėpuoti.
Laistymas yra menas. Voratinklinės nemėgsta nuolatinio šlapimo, todėl aš leidžiu viršutiniam žemės sluoksniui išdžiūti, prieš vėl jas laistant. Pavasarį ir vasarą jos geria dažniau, o rudenį bei žiemą jų troškulys sumažėja – kaip ir mūsų pačių.
Mityba taip pat svarbi. Šiek tiek skystų trąšų, bet tik pusę rekomenduojamos normos, ir mano voratinklinės tiesiog sužydi gyvybe. Pernelyg daug – ir lapų gali apkarsti galai, todėl viskas turi būti subalansuota.
„Vaikučiai“ – mažieji jų atžalos – ne tik žavi, bet ir leidžia augalui dalintis gyvenimu. Kartais juos nukerpu arba persodinu atgal į tą patį vazoną, kad sukurtų dar sodresnę, kaskadomis krentančią žalumą, kuri tiesiog vilioja žvilgsnį.
Joms patinka stabilumas – nei per karšta, nei per šalta, ir truputį drėgnas oras tik padeda augti didesnėms ir sveikesnėms. Kartais nukerpame pageltusius lapus, kad augalas galėtų skirti energiją naujiems, gyvybingiems ūgliams.
Laikas nuo laiko jos prašo daugiau vietos – kai šaknys pradeda lysti pro dugno skylutes, žinau, kad laikas persodinti. Naujame, šiek tiek didesniame vazone, jos vėl pradeda augti kaip iš natūralaus fontano, tankiai ir puošniai.
Ir dar – aš jas sukinėju. Šiek tiek čia, šiek tiek ten, kad augimas būtų tolygus, kad jų lapai suktųsi į šviesą ne tik iš vienos pusės, bet būtų pilni, sveiki ir harmoningi.
Kai stebiu savo voratinklines, jaučiu, kad jos ne tik gyvena, bet ir dalijasi su manimi savo mažomis paslaptimis – ir kiekviena diena su jomis tampa truputį šviesesnė.
