Mokyklos sporto salėje vykęs išleistuvių vakaras buvo toks, kaip ir visi kiti: nuo lubų kabėjo šiltai šviečiančios girliandos,
sienas puošė juodi ir auksiniai balionai, iš garsiakalbių skambėjo tyli muzika, o merginos atsargiai laikė savo ilgas sukneles, kad ant jų neužmintų.
Léna stovėjo kiek atokiau prie gėrimų stalo ir stebėjo, kaip jos bendraklasiai juokiasi, fotografuojasi ir kažką šnabždasi vieni kitiems.
Jau daugelį metų ji žinojo, kad tokiuose renginiuose jai beveik niekada neatsiras vietos.
Klasės draugai buvo įpratę, kad ji tampa pašaipų taikiniu.
Mokykloje ją vadindavo įvairiai. Kartais tyliai sušnabždėdavo:
„storuliukė“, kartais garsiai nusijuokdavo jai už nugaros, o kartais kuris nors vaikinas demonstratyviai sakydavo:
— Atsargiai, ateina Léna, tuoj grindys įlūš.
Léna jau seniai išmoko apsimesti, kad to negirdi. Iš pradžių skaudėjo, vėliau žeidė, o galiausiai ji tiesiog pavargo.
Tačiau į išleistuves ji vis tiek atėjo. Nes išleistuvių vakaras būna tik vieną kartą gyvenime.
Ji ilgai rinkosi suknelę ir galiausiai pasirinko paprastą tamsiai žalią. Be blizgučių, be prabangos — tik tvarkingą, santūrią aprangą.
Jos mama sutvarkė plaukus, o Léna užsidėjo įprastus akinius ir tyliai sau prieš veidrodį pasakė, kad šį vakarą tiesiog ramiai ištvers.
Muzika persijungė į lėtą dainą, o vedėjas paskelbė lėtąjį šokį.
Poros pamažu išėjo į parketą. Merginos nedrąsiai šypsojosi, vaikinai pasitaisė švarkus, ir salė po truputį prisipildė švelnių judesių.
Ir būtent tada įvyko tai, ko Léna visiškai nesitikėjo.
Artem priėjo prie jos.
Gražiausias klasės vaikinas. Aukštas, pasitikintis savimi, nepriekaištingai apsirengęs juodu kostiumu.
Jis buvo tas, kuris draugavo su Viki — populiariausia mokyklos mergina, kuri dabar su draugais stovėjo šone ir atidžiai stebėjo sceną.
Artem sustojo prieš Léna ir su lengva šypsena ištiesė jai ranką.
— Nori šokti?
Akimirką visa salė tarsi sustingo.
Léna iškart suprato, kas vyksta. Ji pažino tą toną, tą žvilgsnį, tą lengvą pašaipią šypseną, kuri visada pranašaudavo naują pokštą.
Už jos jau pradėjo šnabždėtis.
— Žiūrėkit, jis ją tikrai pakvietė.
— Dabar bus įdomu.
Léna lėtai pakėlė akis į Artem. Ji puikiai žinojo, kodėl jis ją pakvietė. Tačiau vietoj „ne“ ji ramiai padėjo savo ranką į jo.
— Gerai — tyliai pasakė ji.
Jie nuėjo į salės vidurį.
Muzika tapo garsesnė, o bendraklasiai apsupo parketą.
Daugelis išsitraukė telefonus. Merginos už Léna žvilgtelėjo viena į kitą ir vos sulaikė juoką.
Tačiau tada įvyko tai, kas visus visiškai šokiravo.
Artem uždėjo ranką jai ant liemens, o Léna tyliai jam sušnabždėjo taip, kad girdėjo tik jis:
— Aš žinau, kodėl mane pakvietei šokti. Tu manai, kad jei esu stora, aš ir šokti nemoku.
Artem lengvai nusišypsojo. Tačiau prieš jam spėjant ką nors pasakyti…
Léna lėtai nusiėmė akinius ir padėjo juos ant stalo. Tada perbraukė ranka per plaukus, ir tamsios garbanos švelniai nuslinko ant jos pečių.
Ir tada prasidėjo muzika. Léna pradėjo šokti.
Iš pradžių Artem nesuprato, kas vyksta. Bet po kelių sekundžių jo veido išraiška pasikeitė.
Nes Léna judėjo lengvai ir užtikrintai, tarsi visą gyvenimą būtų šokusi.
Jos žingsniai buvo tikslūs, sklandūs ir nepaprastai gražūs.
Ji tarsi susiliejo su muzika, vedė Artemą iš sukinio į sukinį, ir staiga šokis tapo tikru pasirodymu.
Salėje pamažu pasklido tylus šurmulys.
Kažkas nustojo juoktis. Kažkas išmetė telefoną. Po kelių sekundžių parketas beveik visiškai nuščiuvo. Visi žiūrėjo tik į ją.
Artem daugiau nebesistengė juokauti. Jis tiesiog bandė suspėti, nes su kiekviena sekunde darėsi aiškiau: Léna šoko geriau nei bet kas ten esantis.
Kai muzika baigėsi, salę kelioms sekundėms apgaubė tyla.
Tada kažkas pradėjo ploti. Iš pradžių vienas žmogus, paskui kitas, ir galiausiai visa salė.
Léna ramiai nusilenkė, tarsi tai būtų buvęs įprastas pasirodymas, tada vėl užsidėjo akinius ir juos pasitaisė ant nosies.
