Daugelis orchidėjų mylėtojų nusimena, kai mato, kad jų augalai atrodo išdžiūvę ir be gyvybės, manydami, kad jų išgelbėti jau neįmanoma.
Tačiau orchidėjos – nors ir jautrūs bei reikalingi daug dėmesio – pasižymi nuostabiu gebėjimu atsigauti, jei tik joms tinkamai rūpinamasi.
Todėl svarbu niekada nepasiduoti ir neatiduoti orchidėjų, net jei jos iš pirmo žvilgsnio atrodo mirusios.
Su šiek tiek kantrybės ir priežiūros galime įkvėpti joms naują gyvybę ir vėl išvysti žydėjimą.
Natūralioje aplinkoje orchidėjos dažnai auga prisitvirtinusios prie kitų augalų ar paviršių, maistines medžiagas gauna ne iš dirvožemio, o iš oro, lietaus vandens ir organinės medžiagos.
Dėl to jų priežiūra gerokai skiriasi nuo įprastinių kambario augalų.
Orchidėjų šaknys ne tik sugeria drėgmę ir maistingas medžiagas, bet ir padeda išlaikyti aplinkos drėgmę,
todėl labai svarbu neleisti šaknims išdžiūti, bet tuo pačiu ir nepersistengti su laistymu, nes per daug vandens gali sukelti šaknų pūtimą.
Jei pastebime, kad lapai suglebę, stiebai susiraukšlėję, o šaknys yra rudos ir sausos, nereikia panikuoti!
Tokie požymiai dar nereiškia, kad augalas yra visiškai miręs.
Orchidėjos gali išlikti gyvos net kelis mėnesius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo nebe gyvos. Kuo greičiau imsimės veiksmų, tuo didesnė tikimybė sėkmei.
Pirmiausia rekomenduojama atskirti orchidėją nuo kitų augalų, kad išvengtume ligų ar kenkėjų plitimo. Tada kruopščiai apžiūrime šaknis ir stiebą.
Jeigu stiebas yra tuščiaviduris arba raukšlėtas, o šaknys sausos ir trapios, atsargiai nukerpame visas negyvas dalis aštriais, steriliais įrankiais.
Svarbu pašalinti tik tikrai negyvas dalis, nes sveikos audinio dalys yra būtinos augalo išlikimui.
Tuomet pamirkykite šaknis kambario temperatūros distiliuotame vandenyje 15–20 minučių.
Tai padės sausoms šaknims atgauti drėgmę ir paskatins augalą atsigauti.
Po mirkymo verta apvynioti šaknis sfagnų samana, kuri išlaiko drėgmę ir turi antibakterinių savybių, apsaugančių nuo infekcijų.
Orchidėją dedame į permatomą vazoną ar indą, leidžiantį šviesai patekti, bet saugantį nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali būti žalingi.
Geriausia vieta – šviesi, bet užtemdyta, su aukštu drėgnumu, be skersvėjų ar staigių temperatūros svyravimų.
Orchidėjos atgaivinimas reikalauja kantrybės ir dėmesio.
Reguliariai tikrinkite samanos drėgmę ir esant poreikiui papildykite distiliuotu vandeniu, bet venkite perlaistymo, nes stagnuojantis vanduo gali sukelti šaknų puvimą.
Po kelių savaičių turėtumėte pamatyti pirmuosius gyvybės ženklus: naujus ūglius stiebo pagrinde ir naujas šaknis, augančias samanoje.
Kai augalas pradeda stiprėti, palaipsniui grąžinkite jį į įprastą priežiūros režimą: reguliariai laistykite, rūpinkitės drėgmės lygiu ir laikas nuo laiko tręškite orchidėjoms skirtomis trąšomis.
Tuomet orchidėja vėl žydės ir apdovanos jus nuostabiais, kvapniais žiedais.
Orchidėjos gelbėjimas – ne tik sodininkystės veiksmas, bet ir emocinis išgyvenimas.
Džiaugsmas, kai augalas, kuris atrodė miręs, vėl atgauna gyvybę ir žydi, yra neapsakomas.
Šis procesas parodo gamtos ir žmogaus rūpesčio galią, primindamas, kad net ir pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis yra viltis.
Todėl neskubėkite išmesti nualintų orchidėjų – duokite joms antrą galimybę.
Su meile, kantrybe ir tinkama priežiūra šie išskirtiniai augalai gali vėl atgyti ir džiuginti jus mėnesius ar net metus.
Šis procesas yra ypatingas ne tik augalui, bet ir sodininkui, nes jis įrodo, jog gyvenimas gali atsinaujinti vėl ir vėl, jei tik suteiksime tam sąlygas.
