Prieš daugelį metų išsiskyriau su pirmu savo vyru. Kiek jis mane vargino! Po šių santuokos metų man prireikė ilgai atsistatyti.
Jis nedirbo, išlaidavo mano pinigus alkoholiui ir vagiliaudavo iš namų. Bet aš viską kantriai kentėjau, nes turėjau sūnų, kuris augo.
Tačiau vieną dieną, kai Gabrielui buvo 12 metų, jis priėjo prie manęs, pažvelgė į akis ir pasakė:
— Mama, kodėl tu tai kenči? Išmesk jį!
Tuo metu man viskas pasidarė aišku, ir aš be jokių dvejonių išmetiau vyrą iš namų.
Kokia tai buvo džiaugsmo akimirka – negaliu net apibūdinti žodžiais.
Vėliau turėjau keletą gerbėjų, bet niekada neplanuoju rimtos santykių. Bijojau vėl užlipti ant tos pačios grėblio.
Paskutiniai ketveri metai buvo ypač sunkūs. Mano sūnus išvažiavo dirbti į Kanadą ir nusprendė likti ten visam laikui.
Aš nenorėjau išvykti – per vėlu priprasti prie kitos šalies.
Pandemijos laikotarpis buvo ypač sunkus – niekas neatvyko manęs aplankyti. Po truputį vienatvė tapo nepakenčiama.
— Rask sau bent draugą, su kuriuo galėtum pasikalbėti! – skatino mane draugė.
— Supranti, aš žiūriu į vyrus savo amžiaus, ir visi jie atrodo seni ir silpni. Gėda su jais rodytis.
Kam man to reikia? Kad senatvėje rūpintis kažkuo? Jie ieško ne draugės, o slaugytojos.
— Tai susipažink su kažkuo jaunesniu. Tu atrodai puikiai!
Tai privertė mane pamąstyti. Ir kažkaip atsitiko, kad pradėjau kalbėtis su vyru, kuris gyveno šalia. Kasdien jis vaikščiodavo su savo šunimi parke, šalia mūsų namų.
Jo vardas buvo Ionas. Išsiskyręs, jo buvusi žmona išvyko į Italiją, o jis turėjo suaugusią dukrą. Atrodė jis puikiai – 49 metų, aukštas ir žavus vyras. Aš, kaip jau minėjau, buvau 62.
Pradėjome kalbėtis, o jis mane taip gražiai užkabino – beveik kasdien atnešdavo man gėlių. Net nepastebėjau, kaip jis jau buvo persikėlęs pas mane.
Visi aplink mane stebėjosi, kaip toks patrauklus ir įdomus vyras gali domėtis manimi. Prisipažįstu – mėgavausi dėmesiu.
Kiekvieną dieną gaminau jam skanius patiekalus, su malonumu skalbiau ir lygindavau jo drabužius. Tačiau vieną dieną jis man pasakė:
— Galėtum vedžioti mano šunį. Tau būtų sveika dažniau būti gryname ore!
— Eikime kartu.
— Galbūt nereikėtų dažnai rodytis kartu.
„Ar jis gėdijasi manęs?“ – pagalvojau. Ir tada suvokiau, kad tapau jo tarnaitė. Nusprendžiau pasikalbėti rimtai.
— Manau, kad namų darbai turėtų būti dalijami tolygiai. Tu pats gali lyginti savo drabužius. O savo šunį gali pats vedžioti.
— Klausyk, jei norėjai jauno ir gražaus vyro, turėjai jį padaryti laimingu. O jei ne, kam tada?
— Turi 30 minučių, kad susirinktum daiktus ir išeitum!
— Ką? Aš negaliu – mano dukra jau įsileido savo draugą į mano butą.
— Tai tada gyvenkite kartu!
Be jokių dvejonių išmetiau jį lauk. Vis dėlto turiu pripažinti, kad tai mane nuliūdino.
Ar moteris mano amžiaus tikrai neturi šansų rasti tikrą meilę? Aš vis dar ilgiuosi švelnumo…
