Man jau per 40. Turiu vaikų, darbą ir daug rūpesčių. Dienos metu net prisėsti nepavyksta, o vyras pyksta, kad jam skiriu per mažai dėmesio.
Tačiau jis lyg ir nemato, kad po darbo užsiimu tvarkymu ir maisto gaminimu. Dar ir su vaikais pamokas reikia ruošti – jis tuo užsiimti nenori.
Mama niekada nesiekė man padėti. Su anūkais ji būdavo tik tada, kai jie buvo visai maži, o vėliau lyg ir nutolo. Bet tai jai netrukdė kasdien man skambinti ir prašyti, kad atvažiuočiau.
– Mama, tu nesupranti, kad aš sukiojuosi kaip voverė rate? Neturiu laisvo laiko! Be to, nešiojamas kompiuteris sugedo. Turiu imtis visų įmanomų papildomų darbų, kad galėčiau jį sutaisyti.
– O savaitgaliais?
Negalėjau atvažiuoti savaitgalį, nes dvi dienas pabaiginėjau ataskaitą. Vakare su vaikais ėjome į kiną – jie manęs to prašė jau mėnesį. Po kelių dienų mama vėl pradėjo skambinėti.
– Na, bent dešimčiai minučių atvažiuok!
– Mama, juk negaliu visko mesti! Turiu savo gyvenimą. Negaliu tavęs prižiūrėti!
Po šių žodžių padėjau ragelį. Mane siutino, kad mama manęs beveik negirdi. Nuo tada ji liovėsi skambinti. Pagalvojau, kad ji įsižeidė.
Kai pati paskambinau, jos numeris buvo išjungtas. Turėjau viską mesti ir važiuoti pas ją. Mama neatidarė durų. Gerai, kad buvau pasiėmusi savo raktą ir galėjau įeiti vidun.
Mama gulėjo, atrodė, kad miega. Kelis kartus ją pašaukiau, bet ji nereagavo. Kai prisiliečiau, supratau, kad atvažiavau per vėlai.
Ant stalo stovėjo dėžė su nauju nešiojamuoju kompiuteriu. Ji žinojo, kad mano senasis jau visiškai neveikia. Norėjo padovanoti, todėl taip atkakliai skambino ir kvietė į svečius.
Ką man dabar su juo daryti? Atsisėdau šalia jos ir tiesiog pravirkau. Niekada neatleisiu sau šio abejingumo.
Tikiuosi, mano istorija taps kažkam pamoka. Kalbėkitės su artimaisiais, susitikite ir raskite jiems bent keletą minučių per dieną, kad vėliau neatsidurtumėte mano vietoje.
Niekas nežino, kada bus jūsų paskutinis susitikimas.
Aš nežinau, kaip man dabar su tuo gyventi. Ką daryti?
Jei reikia pataisymų ar papildomo pritaikymo, praneškite!
