Tėvas norėjo gyventi su savo meiluže ir melavo apie viską, kad tik išsisuktų. Tačiau tiesa atsiskleidė netikėtai, kai sutikau žmogų, kurį laikiau mirusiu.
Man buvo aštuoneri, kai mama atsidūrė ligoninėje.
Ji labai sirgo, o tėvas kartais mane ten nuveždavo jos aplankyti. Vieną dieną jis grįžo namo su liūdna naujiena:
– Atsiprašau, Džošai, bet mama išėjo, – pasakė jis.
Tą vakarą negalėjau liautis verkęs, bet tėvas mane ramino ir pasakė, kad turime susikrauti daiktus.
– Kur mes keliausime? – paklausiau.
– Negalime likti šiame mieste, kur viskas primena tavo mamą. Turime persikelti į naują vietą, kad galėtume išgyventi šį praradimą, – atsakė jis. Aš, verkdamas, padėjau jam krautis daiktus, ir netrukus išvažiavome.
Važiavome ilgai, kol galiausiai atsidūrėme name, kuris nedaug skyrėsi nuo senojo.
– Tau čia patiks, netrukus turėsi daug naujų draugų, – sakė tėvas.
Po kelių dienų mūsų namuose pradėjo lankytis moteris.
– Džošai, susipažink – čia Erika, mano gera draugė, – pristatė ją tėvas.
– Malonu susipažinti, Erika, – pasisveikinau.
– Aišku, – atsakė ji šaltai, o tada atsisuko į tėvą: – Ouenai, kas vakarienei?
Sutrikau, bet tėvas šypsojosi, o aš tiesiog norėjau, kad jis būtų laimingas. Tačiau jų „laimė“ užvaldė viską. Praėjus vos keliems mėnesiams po mamos mirties jie susituokė, ir Erika atsikraustė pas mus.
Po vestuvių greitai paaiškėjo, kad Erika manęs nekenčia. Ji nuolat rėkė ant manęs ir užkraudavo visus namų ruošos darbus.
Buvau paklusnus vaikas, jai niekada neįtikau.
– Tu toks pat nenaudingas, kaip ir tavo motina! – kartą suriko ji.
– Nekalbėkite taip apie mano mamą! Jūs ją išvis pažinojote? – supykęs paklausiau.
– Žinoma, pažinojau! Jos liga tempė tavo tėvą į dugną, jis tiesiog turėjo ją palikti! – atšovė Erika.
Tom momentu pasirodė tėvas.
– Džošai! Kodėl skaudini savo naują mamą?! – subarė jis mane. Tada kažką sušnibždėjo Erikai ir vėl kreipėsi į mane:
– Eik į savo kambarį ir pabaik namų darbus! – įsakė.
Metams bėgant Erika dar labiau stengėsi mane laikyti kuo toliau nuo savęs. Kai tapau pakankamai didelis, kad galėčiau likti vienas, jie pradėjo leistis į ilgas atostogas be manęs.
Man jau buvo vis vien – nebenorėjau turėti nieko bendro su ja. Bet vieną dieną Erika peržengė visas ribas.
Grįžau iš mokyklos ir radau ją savo kambaryje.
– Ką čia darote? – paklausiau susierzinęs.
– Tvarkau šitą netvarką. O šitas paveikslas keliauja į šiukšlinę. Nenoriu jokios kitos moters nuotraukos savo namuose. Praėjo tiek metų, laikas judėti toliau, – pareiškė ji.
– Nedrįskite liesti tos nuotraukos! – pagrasinau.
– Aš darysiu, ką noriu, savo namuose! Visada buvai nedėkingas vaikas. Negaliu sulaukti, kol iš čia išsikraustysi! – atsakė ji pašaipiai.
– Ir aš nekantrauju palikti šitą namą, kad niekada nereikėtų daugiau jūsų matyti! – surikau. Tėvas išgirdo mūsų ginčą ir įsikišo.
– Kas čia vyksta?! – paklausė piktai.
– Kaip visada, tavo sūnus sukelia problemų ir mane įžeidė, – skundėsi Erika, žinodama, kad tėvas ją palaikys.
– Džošai! Kiek kartų sakiau, kad turi gerbti savo mamą?! – šaukė tėvas.
– Ji ne mano mama! Ji pikta ragana iš pragaro! Aš jos nekenčiu! – surikau verkdamas.
Pamačiau, kaip tėvas įpyko, ir maniau, kad jis mane užgaus. Tačiau, prieš jam ką nors darant, aš pabėgau.
Pagriebiau mamos nuotrauką iš Erikos rankų ir išbėgau pro duris. Įšokau į autobusą, kuris nuvežė mane atgal į mūsų seną miestą.
Kai nuėjau prie senojo namo, ten gyveno kita šeima. Vaikštinėdamas gatvėmis sutikau benamę moterį. Jos veidas… jos akys… buvo kaip mano mamos.
– Laba diena, ponia, – atsargiai kreipiausi.
– Ko nori, vaikeli? – atsakė ji.
Panašumo negalėjau ignoruoti. Ar tai įmanoma?
– Ar jūsų vardas Emma Fraser? – drebančiu balsu paklausiau.
Ji pažvelgė į mane, o jos akys išsiplėtė.
– Tu mane pažįsti? – paklausė.
– Aš Džošas, – atsakiau.
