Paauglys vaikinas reikalauja, kad tėvai mokėtų jam už namų ruošos darbus, tačiau jis išmoksta skaudžią pamoką.
Veslis nustūmė nuo savęs lėkštę.
„Aš sotus to tavo apkepo,“ skundėsi jis.
„Negali pagaminti ko nors kito?“ – paklausė mamos.
Jo mama pažvelgė į jį pasipiktinusi.
„Vakar valgėme keptą vištieną, užvakar – mėsainius, penktadienį – žuvį…“
Veslis atsiduso nepatenkintas.
„Taip, taip… nesvarbu!“ – pasakė jis ir atsistojo nuo stalo.
„Vesli, prašau, išskalauk savo lėkštę ir įdėk ją į indaplovę,“ – paprašė mama.
„Kodėl turėčiau?“ – paklausė Veslis su tipiška paauglio arogancija.
„Aš juk ne jūsų vergas!“
„Vergas?“ – nustebo mama.
„Kaip tu gali būti vergas, jei padedi su namų ruoša?“
„Jūs man nemokate, tiesa?“ – triumfuodamas atsakė Veslis.
„Darbas be atlyginimo yra vergovė!“
Veslio tėvas surimtėjo.
„Mes tave išlaikome, sūnau,“ – priminė jis.
„Mes tau suteikiame namus, maistą, drabužius ir išsilavinimą…“
„Tai jūsų pareiga, o mano teisė!“ – atšovė Veslis.
„Įstatymai sako, kad jūs turite tai daryti, bet aš neprivalau daryti nieko!“
Jo mama išblyško. „Aišku! Taigi, mes turime pareigas, o tu – tik teises?
Ar taip? O kaip dėl tavo pareigos prisidėti ir padėti namuose?“
„Aš ne jūsų vergas,“ – užsispyręs pakartojo Veslis.
„Jei norite, kad ką nors daryčiau, mokėkite man!“
Veslio mama šoktelėjo, tačiau tėvas švelniai uždėjo ranką ant jos rankos.
„Mokėti tau?“ – ramiai paklausė tėvas.
„Ir kiek norėtum už darbus?“
Veslis triumfuodamas nusišypsojo.
„Aš jau apie tai pagalvojau.
Už šiukšlių išnešimą – 1 euras, už indų plovimą – 2 eurai, už šuns vedžiojimą – 4 eurai, už kambario tvarkymą – 5 eurai, už žolės pjovimą – 10 eurų.
Ir dar pasisekė, kad nereikalauju atlygio už praeitį!“
„Nieko sau!“ – sušuko Veslio mama piktai, tačiau tėvas ramiai šypsojosi.
„Sutinku, Vesli. Mokėsime tau už darbus taip, kaip nori.
Nuo šiol esi suaugęs vyras, ir su tavimi taip elgsimės.“
Veslis išdidžiai išsitiesė.
„Pagaliau sulaukiau pagarbos!“ – pasakė jis, o mama jau ruošėsi atsakyti, tačiau tėvas ją sustabdė.
„Gerai, sūnau, rytoj pradėsim. Sudarysiu lentelę, kurioje pažymėsi atliktus darbus, o penktadienio vakarą gausi atlyginimą.
Kaip skamba?“
„Puiku, tėti!“ – džiaugėsi Veslis.
Jis išėjo kaip nugalėtojas, nežinodamas, kad laukia viena sunkiausių jo gyvenimo savaičių.
