Audringą naktį, kai dangus kaip pilkas apklotas uždengė miestą, o lietaus lašai barbeno į automobilio priekinį stiklą, beveik nustelbdami variklio garsą.
Cleo, išvargusi nuo nuovargio, vairavo automobilį tuščiomis gatvėmis.
Jos pilve augantis mažas gyvenimas tarsi maištautojas spardėsi, lyg norėdamas priminti, kaip sunku išgyventi kiekvieną naktinę pamainą.
Ji troško namų, ramybės – vėl pamatyti Chesterį, oranžinį katiną, kuris visada gulėjo ant jos lovos, tarsi saugodamas jos sapnus.
Praėjo penki mėnesiai nuo tada, kai Cleo gyvenimas visiškai pasikeitė.
Tą dieną, kai ji sužinojo, kad Markas, jos vyras, ją išdavė su savo sekretore, viskas sugriuvo.
Išdavystė paliko gilių žaizdų, bet Cleo neturėjo laiko verkšlenti.
Ji liko viena ir turėjo kovoti – dėl savo ateities ir dėl būsimo vaiko.
Gyvenimas, kažkada kupinas pažadų ir planų, virto monotoniška kova dėl išgyvenimo.
Tą vakarą jos laukė likimą pakeitęs susitikimas. Važiuodama šlapiu keliu, Cleo pastebėjo pakelėje stovintį vienišą žmogų.
Vyras svirduliavo lietuje, jo drabužiai buvo kruvini, veidas išblyškęs, o akyse atsispindėjo skausmas ir siaubas.
Cleo akimirką sudvejojo, bet galiausiai sustojo.
– Ar galiu padėti? – paklausė ji, jos balse susipynė jaudulys ir nerimas.
Vyras sunkiai prakalbo:
– Man reikia saugumo.
Cleo akyse matė jo neviltį ir instinktyviai pasielgė – atidarė dureles, o vyras vos pajėgdamas įsitaisė ant galinės sėdynės.
Pajudėjus, galinio vaizdo veidrodėlyje sužibo šviesos. Kažkas juos sekė.
– Važiuokite! – maldavo vyras, ir Cleo pajuto, kaip adrenalinas plūstelėjo į jos kūną.
Rytais ji kartais tinginiaudavo prie kavos puodelio, bet dabar buvo neįtikėtinai susikaupusi.
Padangos slydo šlapiu asfaltu, bet ji vikriai manevravo, kol galiausiai pavyko atsikratyti persekiotojų.
Išsekusi ji grįžo namo, tikėdamasi, kad nakties įvykiai paliks ją ramybėje.
Tačiau ryte, pažvelgusi pro langą, ji pamatė gatvę, pilną juodų visureigių, o prie jos vartų stovėjo kostiumuoti vyrai, lyg tylūs sargybiniai.
Cleo širdis ėmė smarkiai plakti. Ką ji padarė? Ar ji padėjo nusikaltėliui?
Duris atidarius, priešais ją stovėjo aukštas, rimtas vyras.
– Cleo? – paklausė jis oficialiu balsu. – Aš Džeimsas, Atkinsonų šeimos saugumo vadovas. Jūs vakar išgelbėjote Archie gyvybę.
Išgirdusi Atkinsonų pavardę, Cleo sustingo.
Atkinsonų šeima – valdžios ir turto sinonimas. Ji nė nenutuokė, kad išgelbėtas vyras buvo toks svarbus asmuo.
Paaiškėjo, kad Archie buvo pagrobtas prieš tris dienas, o už jį buvo reikalaujama 50 milijonų dolerių išpirkos.
Cleo, net to nenorėdama, išgelbėjo vienos įtakingiausių šalies šeimų sūnų.
– Be jūsų galbūt jau nebūčiau gyvas, – dėkingai pasakė Archie, priartėjęs prie Cleo.
Ji dar nespėjo susivokti, kai ponas Atkinsonas įteikė jai voką.
Pamačiusi, kas yra viduje, Cleo užgniaužė kvapą.
– Tai… per daug, – sumurmėjo ji.
Bet Atkinsonas tik šiltai nusišypsojo:
– Tai nepakankama, kad išreikštume savo dėkingumą.
Vyras pažvelgė į Cleo pilvą ir tyliai pridūrė:
– Vaikas turi augti pasaulyje, kuriame jo motina jaučiasi saugi.
Ir čia istorija nesibaigė. Archie, sujaudintas Cleo nesavanaudiškumo, pasiūlė jai prisijungti prie Atkinsonų fondo.
Ji gavo vadovauti naujai programai, skirtai padėti žmonėms, kurie nesvyruodami padeda kitiems, net nepažįstamiesiems.
Kai Cleo sutiko pasiūlymą ir stebėjo, kaip juodi automobiliai vienas po kito išvažiuoja iš jos gatvės, ji pajuto palengvėjimą, kokio jau seniai nejautė.
Nuo pečių nuslydo visų pastarųjų mėnesių našta. Ji uždėjo ranką ant pilvo ir tyliai pratarė:
– Girdi, mažyli? Nuo šiol viskas bus kitaip.
