Praėjus mėnesiui po to, kai įsivaikinome Dženifer, ji pažiūrėjo į mane didelėmis, nekaltomis akimis ir tyliai sušnibždėjo:
– Mama, nepasitikėk tėčiu.
Jos žodžiai skambėjo kaip aidai mano galvoje, kol svarščiau, kokias paslaptis galėtų slėpti mano vyras.
Pažvelgiau į Dženifer mažą veidą, stebėjau jos dideles, budrias akis ir nedrąsią, baikščią šypseną.
Po tiek metų laukimo, bandymų ir vilties pagaliau turėjome ją – mūsų mergaitę.
Ričardas tiesiog spindėjo iš laimės. Jis negalėjo atitraukti nuo jos akių, tarsi bandytų amžinai įsiminti kiekvieną jos bruožą ir išraišką.
– Pažiūrėk, Marla, – sušnibždėjo su nuostaba balse. – Ji tobula.
Aš nusišypsojau ir švelniai paliečiau Dženifer petį.
– Taip, ji tikrai tokia.
Kelias iki šio momento buvo ilgas. Medicininės konsultacijos, ilgi pokalbiai ir begalė dokumentų.
Kai pirmą kartą susitikome su Dženifer, kažkas mano viduje iškart pasakė: tai ji.
Jai buvo ketveri, ji buvo mažytė ir labai tyli, bet nuo pirmos akimirkos jaučiau, kad ji – mūsų.
Praėjo kelios savaitės nuo oficialaus įvaikinimo, ir nusprendėme, kad metas šeimos išvykai.
Ričardas priklaupė priešais ją, draugiškai šypsodamasis.
– Ką manai, jei nueitume ledų? Ar tau patiktų?
Dženifer pažiūrėjo į mane, tarsi laukdama mano reakcijos.
Ji iškart neatsakė, tik nedrąsiai linktelėjo ir stipriau prisiglaudė prie manęs.
Ričardas tyliai nusijuokė, tačiau jo balse buvo kažkoks nerimas.
– Gerai, tada ledai. Pažadu, bus ypatinga.
Per visą kelionę Dženifer laikėsi manęs įsikibusi.
Ričardas ėjo priekyje, retkarčiais atsisukdamas ir nusišypsodamas, tarsi bandytų ją padrąsinti.
Mačiau, kaip jis stengėsi su ja užmegzti ryšį, tačiau į visus jo klausimus Dženifer atsakė tik stipriau suspausdama mano ranką ir dar kartą į mane pažiūrėdama.
Kai pasiekėme ledainę, Ričardas tuoj pat priėjo prie prekystalio ir su entuziazmu paklausė:
– O ką manai apie šokoladą? O gal braškes?
Dženifer pažvelgė į jį, paskui į mane ir tyliai tarė:
– Norėčiau vanilinių.
Ričardas akimirką nustebo, paskui nusišypsojo ir linktelėjo.
– Tada vanilinių.
Sėdėdami prie stalo, Dženifer tyliai valgė savo ledus, vis dar likdama arti manęs.
Ji tik atsargiai stebėjo Ričardą, tačiau nė žodžio neištarė. Svarsčiau, ar visa tai jai ne per daug.
Tą vakarą, kai ruošiausi ją užkloti, ji stipriau nei tikėjausi įsikibo į mano ranką.
– Mama? – tyliai sušnibždėjo.
– Taip, mažyle?
Ji akimirką nusisuko, tada vėl pažvelgė į mane. Jos akys buvo didelės ir rimtos.
– Nepasitikėk tėčiu.
Sustingau, mano širdis praleido vieną taktą. Atsiklaupiau prie jos ir švelniai perbraukiau per plaukus.
– Kodėl taip sakai, brangioji?
Ji gūžtelėjo pečiais, tačiau lūpos nusvirė žemyn, tarsi būtų liūdna.
– Jis keistai kalba. Tarsi kažką slėptų.
Man prireikė akimirkos, kad atsakyčiau. Stengiausi išlaikyti balsą ramų.
– Dženifer, tėtis labai tave myli. Jis tiesiog bando padėti tau jaustis kaip namie. Tu tai žinai, tiesa?
Ji neatsakė, tik stipriau susisuko po antklode. Likau prie jos, laikydama jos ranką, ir mąsčiau, iš kur galėjo kilti tokia mintis.
Gal ji tiesiog nervinasi? Gal priprasti jai sunkiau, nei maniau.
Tačiau žiūrėdama į jos rimtą mažą veidą pajutau silpną nerimą.
Vėliau, kai išėjau iš jos kambario, Ričardas laukė prie durų.
– Kaip ji? – paklausė viltingai.
– Užmigo, – tyliai atsakiau, stebėdama jo veidą.
– Tai gerai.
– Jis akivaizdžiai palengvėjo, tačiau jo šypsena akimirkai susvyravo.
– Žinau, kad visa tai jai nauja. Ir mums taip pat. Bet, manau, mes susitvarkysime. Ar ne?
Linktelėjau, tačiau Dženifer žodžiai vis dar aidėjo manyje.
