NIEKADA JO NEPAMIRŠK
Mažas šuniukas buvo tvirtai pririštas prie eglės kamieno, pasiklydęs giliai tamsiame miške. Pilka lipnios juostos juosta buvo apsivijusi jo trapų kūnelį, palikdama jį bejėgį prieš šaltį, lietų ir baimę.
Jo mažytės letenėlės nuolat drebėjo. Baltas kailiukas su rusvomis dėmelėmis ant ausų buvo visiškai permirkęs. Didelės akys buvo pilnos nerimo ir nebylaus prašymo: kad kas nors… bet kas… ateitų jo išgelbėti.
Aplink tvyrojo visiška tyla.
Tik vėjas švilpavo tarp medžių, o tolumoje kartkartėmis pasigirsdavo kranklių karksėjimas. Kiekvieną kartą, kai šuniukas išgirsdavo lūžtant šakelę, jis pakeldavo galvą kupinas vilties. Gal sugrįš tas, kuris jį paliko. Gal persigalvojo.
Tačiau niekas negrįžo.
Valandos slinko lėtai ir skausmingai. Juosta rėžė jo odą, šaltis stingdė kaulus, o jėgos pamažu seko. Jis vėl ir vėl bandė išsilaisvinti, tačiau kiekvienas judesys tik dar labiau jį įkalindavo.
Galiausiai jis sukniubo į purvą.
Jo kvėpavimas tapo sunkus.
Akys pamažu merkėsi.
Ir tada…
Tolumoje mišką perskrodė variklio garsas.
Nikolajus, vietos girininkas, grįžo iš vakarinės apžiūros. Prieš pasukdamas link kaimo, jis išgirdo silpną, širdį veriantį inkštimą.
Jis iš karto išjungė variklį.
Paklausė dar kartą.
Taip… garsas buvo ten.
Silpnas. Beveik užgesęs.
Jis pasiėmė žibintuvėlį ir nuėjo per šlapius medžius. Kuo labiau artėjo, tuo silpnesnis darėsi inkštimas.
Tarsi mažasis padarėlis jau būtų pradėjęs prarasti viltį.
Staiga žibintuvėlio šviesa sustojo.
Nikolajus sustingo.
„Dieve mano…“
Šuniukas net neturėjo jėgų pakelti galvos.
„Kas galėjo tau tai padaryti?“ – su ašaromis akyse sušnabždėjo jis.
Drebančiomis rankomis jis atsargiai perkirpo lipnios juostos sluoksnius. Kai paskutinis jos gabalėlis nukrito ant žemės, jis suvyniojo mažą kūnelį į savo striukę ir stipriai priglaudė prie krūtinės.
„Dabar tu saugus…“
Ir tada nutiko kažkas neįtikėtino.
Šuniukas staiga vėl pradėjo inkšti.
Ne iš skausmo.
Ne iš baimės.
Jis iškišo snukutį iš striukės ir atkakliai žiūrėjo į miško gilumą.
Tarsi bandytų kažką parodyti.
Nikolajus pasekė jo žvilgsnį.
Ir tada išgirdo dar vieną garsą.
Antrą silpną inkštimą.
O po to – dar vieną.
Bėgdamas per lietų, jis pasiekė mažą daubą po nuvirtusiu kamienu.
Ten, susiglaudę purve, gulėjo dar trys šuniukai.
Išalkę.
Sustingę nuo šalčio.
Beveik mirštantys.
Nikolajui suspaudė širdį.
Mažasis šuniukas neverkė dėl savęs.
Jis šaukėsi pagalbos savo broliukams ir sesutėms.
Jis bandė juos išgelbėti.
Tą naktį jis nuvežė visus į artimiausią veterinarijos kliniką. Gydytojai valandų valandas kovojo dėl jų gyvybių.
Ir kai išaušo rytas…
Visi keturi buvo gyvi.
Gelbėjimo istorija sukrėtė visą apylinkę. Žmonės buvo pasibaisėję sužinoję, kas nutiko, o po kelių dienų pareigūnai surado žmogų, kuris juos paliko likimo valiai.
Tačiau Nikolajui svarbiausia buvo ne bausmė.
Svarbiausia buvo mažasis šuniukas, kuris atsisakė prarasti viltį.
Praėjo savaitės.
Trys šuniukai surado mylinčias šeimas.
Tačiau ketvirtasis liko su žmogumi, kuris išgelbėjo jo gyvybę.
Nikolajus pavadino jį Lakiu.
Ir kiekvieną vakarą jie kartu vaikščiodavo tais pačiais miško takais.
Tik dabar Lakis jau neverkė iš baimės.
Jis išdidžiai žingsniavo šalia savo gelbėtojo, tarsi norėdamas priminti visam pasauliui, kad net mažiausioje širdyje gali slypėti pati didžiausia meilė.
Nes kartais tikrieji herojai yra ne tie, kurie gelbsti gyvybes, o tie, kurie, net ir būdami sužeisti, niekada nenustoja rūpintis kitais.
