Jis gulėjo ant šaltų vonios plytelių, visiškai ne vietoje – tylus, keistas ir sunkiai nusakomu būdu neraminantis.
Aš ir mano draugė stovėjome ir žiūrėjome į jį daug ilgiau, nei iš tikrųjų reikėjo, nesugebėdami paaiškinti, kodėl tokia maža, beformė masė sukėlė mums tokį nerimą.
Jis atrodė kaip kažkas drėgno, organiško – kažkas, kas neturėtų būti švariame, moderniame vonios kambaryje.
Ir kuo ilgiau į jį žiūrėjome, tuo mažiau jis darėsi suprantamas.
Mes svarstėme visus įmanomus paaiškinimus, vienas už kitą neramesnius.
Parazitas? Neįprasta pelėsio rūšis? Kažkas, kas galėjo iškristi iš sienos? Kuo daugiau spėliojome, tuo labiau vonios kambarys atrodė kaip vieta, kurioje kažkas tyliai ir nepastebimai nuėjo ne taip.
Net ir kuždėdamiesi tarpusavyje, giliai viduje abu žinojome, kad galbūt perdedame – tačiau tas nerimo jausmas niekur nedingo.
Du suaugę žmonės, visiškai išmušti iš pusiausvyros dėl neidentifikuojamos dėmės ant grindų.
Tai buvo keistas priminimas, kokia trapi yra mūsų normalumo samprata, kai kažkas nepažįstamo atsiranda erdvėje, kurią manome gerai pažįstantys.
Mes vis sukome aplink tą vietą, nežinodami, ar tai visiškai nepavojinga, ar vis dėlto kelia susirūpinimą.
Mano draugė kalbėjo apie galimus toksinus ar paslėptus pažeidimus. Aš bandžiau ją raminti, nors pats jaučiau tą pačią įtampą.
Tikroji problema buvo nežinojimas – mūsų vaizduotė kiekvieną spragą akimirksniu užpildė blogiausiu scenarijumi.
Kai galiausiai sužinojome, kas tai iš tikrųjų buvo – nepavojingas, bet keistai atrodantis gleivūnas, dažnai atsirandantis drėgnose vietose – palengvėjimas atėjo ne iš karto.
Pavojaus nebuvo, nieko rimto. Tačiau tas patyrimas vis tiek liko su mumis.
Mes iššveitėme plyteles, išvėdinome kambarį ir galiausiai net nusijuokėme, kaip stipriai buvome susijaudinę. Tačiau kažkas iš tos akimirkos liko.
Ji priminė, kaip greitai tai, kas nepažįstama, gali sudrebinti mūsų pasitikėjimą.
Ir dabar, net ir šiandien, kai įžengiu į tą vonios kambarį, aš vis dar nejučiomis žvilgteliu į grindis.
Ne todėl, kad tikėčiausi ką nors pamatyti – o todėl, kad vieta, kuri kartą tave išgąsdino, niekada nebeatrodo visiškai tokia pati kaip anksčiau.
