Turgus po atviru dangumi jau dūzgė nuo pat ankstyvo ryto.
Tarp eilių su nusidėvėtais drabužiais, senais įrankiais ir dėžėmis pilnomis svetimų daiktų, vyras darbo liemenėje pastatė dvi šunis pardavimui.
Tai buvo paprasti gatvės šunys, nebe jaunikliai, ne veisliniai – šunys, į kuriuos retai kas rimtai kreipdavo dėmesį.
Jis įdėjo juos į metalinę narvą ir pritvirtino lentelę su užrašu „Parduodama“, įsitikinęs, kad jie čia ilgai neužsibus.
Šunys sėdėjo šalia vienas kito, glaudėsi, tarsi jausdami, kas vyksta.
Vyresnysis šuo nuolat žvilgčiojo aplink, o jaunesnysis nesitraukė nė per žingsnį.
Jų akys rodė atsargumą, bet kartu ir tylų pasitikėjimą vienas kitu.
Prie pietų laiko prie narvo priėjo benamis vyras.
Purvina striukė kabojo nuo jo pečių, susidėvėjusiais batais buvo padengtos jo kojos, o pilkas barzdelė ir pavargęs žvilgsnis, vyro, kuris jau seniai nebetikėjo sėkme, pasakojo sunkų gyvenimą.
Jis ilgai tyliai žiūrėjo į šunis, neskambindamas, neklausdamas. Galiausiai tyliai paklausė kainos.
Pardavėjas šyptelėjo viduje. Jam viskas akimirksniu pasidarė aišku.
Jis jau matė tokius vyrus – savarankiškai vadinamus prekeivius, kurie perka pigiai, kad vėliau parduotų brangiau, stengdamiesi sukelti užuojautą.
Jis paminėjo simbolinę sumą, tik kad greitai atsikratytų šunų.
Benamis ilgai ieškojo pinigų kišenėse, išsitraukė susiglamžytus banknotus, kelis kartus juos perskaičiavo ir pridėjo kelias monetas.
Tai buvo jo paskutiniai pinigai. Pardavėjas tai pastebėjo ir dar labiau įsitikino savo nuomone:
„Jis juos perparduos. Tokie žmonės tik apsimeta, kad jaučia gailestį.“
Sandoris buvo užbaigtas. Narvas ir pavadėliai buvo perduoti.
Benamis tyliai padėkojo ir nuėjo, nė karto neatsigręždamas.
Praėjus kelioms valandoms turgus pradėjo tuštėti.
Pardavėjas jau pakuodamas savo daiktus pamatė už senų furgonų pažįstamą siluetą – tai buvo benamis, kuris ryte nusipirko šunis.
Jis pajuto keistą trauką viduje ir priėjo arčiau.
Ir tai, ką jis pamatė, sustabdė jo širdį.
Vyras sėdėjo ant žemės, ištiestą seną antklodę po savimi.
Narvas buvo atidarytas.
Šunys gulėjo šalia jo, vyresnysis ir jaunesnysis šuo prie jo šonų, galvos ant jo kelių ar krūtinės.
Jis atsargiai sulaužė duonos gabalą.
Vieną pusę davė šunims, kitą valgė pats, lėtai, tarsi dalytųsi pačiu brangiausiu, ką turėjo.
Tada jis apkabino abu šunis, priglaudė prie savęs ir atsigulė tiesiai ant asfalto, panaudodamas kuprinę kaip pagalvę.
Šunys nebandė išeiti. Jie apsistojo abiejose jo pusėse, galvos ant krūtinės, kūnai šilti prie jo.
Jų judesiuose nebuvo baimės – tik ramybė, kurios, matyt, jie jau seniai nebuvo patyrę.
Pardavėjas stovėjo it įaugęs į vietą. Tik tada jis suprato:
Šie šunys nebuvo nupirkti pelnui. Jie buvo nupirkti tam, kad nebebūtų vieniši.
Kad dalytųsi šaltomis naktimis, retu maistu ir gyvo kūno šiluma šalia.
Jis atsigręžė, ir jame pakilo gėdos banga.
Pirmą kartą tą dieną jis suprato, kad nematė tik skurdo, bet žmogiškumą – tą žmogiškumą, kurio neparduosi ir nepirksi, nesvarbu, kiek turėtum pinigų.
