Saliero auginimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai nesudėtingas, tačiau daugelis nusivilia, kai sezono pabaigoje iš žemės išlenda maži, silpni šakniagumbiai vietoje tikėtinos didelės, kvapnios derliaus.
O juk salieras – labai jautrus augalas, ir jeigu jis gauna tai, ko jam iš tikrųjų reikia, atsilygina gausia ir kokybiška produkcija.
Neužtenka vien tik pasodinti – reikia suvokti, kaip jis elgiasi, kokių sąlygų reikalauja ir kas gali pristabdyti jo augimą.
Nors to iš karto nepastebėsi, salieras kilęs iš Viduržemio jūros regiono.
Tai reiškia, kad jis ypač mėgsta šviesą ir saulę.
Kol daugelis daržovių gali nukentėti nuo stiprių saulės spindulių, kurie nudegina lapus ar išsausina žemę, salieras – priešingai – mėgaujasi šviesa ir sugeria kiekvieną saulėtą valandą.
Jei pasodinamas pavėsyje, greitai suglemba, o šakniagumbis nesiformuoja tinkamai. Todėl labai svarbu pasirinkti lysvę, kurią saulė pasiektų bent 6–8 valandas per dieną.
Po vietos parinkimo seka kitas svarbus aspektas: atstumas. Salieras nemėgsta ankštumo. Jei pasodinamas per arti kitų augalų – ar net kitų salierų – jis neturės pakankamai vietos gumbai vystytis.
Per mažas tarpas ne tik stabdo šaknų plėtrą, bet ir blogina oro cirkuliaciją, kas padidina ligų pavojų. Todėl daigus reikėtų sodinti maždaug 40×40 centimetrų atstumu.
Toks išdėstymas suteikia erdvės, kad kiekviena augalo dalis – lapai, stiebai ir šakniagumbis – galėtų augti nevaržomai.
Sodinant būtina atkreipti dėmesį, kad žalia stiebo dalis nebūtų per giliai po žeme.
Salieras labai nemėgsta gilios sodinimo duobės. Jis turi būti sodinamas negiliai – tiek, kad šaknys įsitvirtintų dirvoje, bet stiebas liktų virš žemės paviršiaus.
Taip sudaromos palankios sąlygos šaknims plisti, o gumbui vystytis netoli paviršiaus, kur daugiau oro ir drėgmės.
Saliero mitybos poreikiai taip pat išskirtiniai. Dažnai manoma, kad daugeliui daržovių labiausiai reikia azoto – ir tai daugeliu atvejų tiesa – tačiau salieras yra išimtis.
Perteklinis azotas gali pakenkti. Nors lapai tampa vešlūs ir žali, šakniagumbio augimas smarkiai sulėtėja. Be to, per daug azoto didina ligų riziką, ypač šaknų puvinio.
Todėl reikėtų vengti azoto gausių naminių trąšų, kurios kitu atveju tinka daugumai daržovių.
Tarp jų – kavos tirščiai, dilgėlių nuoviras, bananų žievelės, želatina ar kiaušinių lukštai – visi jie turi azoto ir netinka salierui.
Geriausia rinktis kalio turtingas medžiagas, nes kalis skatina šakniagumbių vystymąsi. Paprastas ir natūralus būdas – pabarstyti pelenų aplink augalų pagrindą.
Medienos pelenai – puikus kalio šaltinis ir taip pat teigiamai veikia dirvos rūgštingumą.
Be tinkamų maisto medžiagų, svarbų vaidmenį vaidina laistymas.
Salieras labai mėgsta vandenį, ypač karštomis vasaros dienomis. Tačiau svarbu nepersistengti – per dažnas laistymas išplauna maistingąsias medžiagas ir apsunkina deguonies patekimą prie šaknų.
Geriausia laistyti reguliariai, bet saikingai – pavyzdžiui, kas antrą dieną arba pagal orą ir dirvos drėgnumą.
Svarbiausia, kad žemė būtų nuolat drėgna, bet ne permirkusi ar sausa.
Jei yra galimybė, verta dirvai pridėti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo.
Tokios medžiagos praturtina dirvą natūraliai, lėtai atiduoda maistingąsias medžiagas ir neturi perteklinio azoto kiekio.
Tai padeda užtikrinti subalansuotą saliero augimą viso sezono metu.
Salieras nėra augalas nekantriems. Jam reikia dėmesio, planavimo ir kantrybės.
Tačiau jeigu suteiksi jam saulės, erdvės,
tinkamų medžiagų ir pastovaus drėkinimo – vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje jis padovanos didelius, kvapnius ir sveikus šakniagumbius.
