PASLAPTIS MANO KIEME
Vieną dieną, beveik atsitiktinai, savo galiniame sode aptikau kažką keisto. Iš pradžių tai atrodė kaip senas, supuvęs medžio gabalas. Sunkus, kietas, su keistais sluoksniais, tarsi būtų susiformavęs per laiką, kurio negalėjau suprasti.
O stiprus, nemalonus kvapas dar labiau sustiprino nerimą.
Atsargiai paėmiau jį į rankas. Vartydamas vėl ir vėl bandžiau suprasti, ką laikau. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo stipriau jutau, kad tai nėra paprasta šiukšlė. Tai buvo kažkas keisto, beveik svetimo mano pažįstamam pasauliui.
Mintys ėmė suktis. Gal tai pavojinga? Kažkas, ko net neturėčiau liesti? Tačiau labiausiai keista buvo ne pats daiktas… o tai, kaip jis čia atsirado. Aplink nebuvo nieko panašaus. Nei ženklų, nei medžių, nei jokio paaiškinimo jo kilmei.
Todėl nusprendžiau ieškoti atsakymo. Ir kuo daugiau skaičiau bei lyginau nuotraukas, tuo neįtikimesnė darėsi tiesa.
Tai nebuvo nei šiukšlė, nei kažkas pavojingo. Tai buvo tiesiog didelis Himalajų kedro kankorėžis.
Akimirką sustingau. Visas tas paslaptingumas, baimė, smalsumas… o iš tiesų rankose laikiau kažką taip natūralaus, taip toli esančio ir kartu taip arti.
Tačiau klausimas liko: kaip jis čia atsidūrė?
Atsakymas atėjo netikėtai. Greičiausiai jį atnešė paukštis. Galbūt jis rado jį kažkur toli, pernešė, o paskui netyčia numetė tiesiai mano kieme.
Ir kažkodėl ši mintis mane sujaudino labiausiai. Kažkur toli mažas dangaus keliautojas atnešė dalelę kito pasaulio, palikdamas už savęs mažą paslaptį, kuri sujungė nežinomybę su mano kasdienybe.
Ir taip tai, kas iš pradžių mane išgąsdino, tapo viena gražiausių istorijų, kurias man kada nors dovanojo likimas.
