Visa arena nutilo.
Rančeris sustojo prie ringo krašto, staugdamas, jo nusilpęs veidas buvo toks pat šviesus ir tuščias kaip senas medis. Jis buvo senas vyras vardu Veidas, vienas paskutiniųjų, dirbusių kartu su Džeikobu Mileriu.
Berniukas stovėjo šalia Rainerio, viena ranka vis dar laikydamas storojo buliaus galvą, o raudonas kaspinas virpėjo jo kumštyje.
„Ką pasakei?“ – paklausė Veidas, jo balsas buvo vos girdimas.
Berniukas nusivalė veidą su rankove, bet ašaros ir toliau ritosi.
„Tėtis sakė, kad tu pažadėjai, kad Raineris bus mūsų“, – tarė jis. „Jis sakė, kad jei jam kas nors atsitiks, tu saugosite jį, kol ateisiu pas tave.“
Šurmuliu praslinko per minę.
Veidas atrodė, tarsi žemė po jo kojomis būtų prasiveržusi.
Prieš penkerius metus Džeikobas Mileris buvo vienas geriausių rodeo raitelių – nepailstantis, užsispyręs, žmonių mylimas ir garsus dėl vienos neįmanomos tiesos:
Jis mylėjo tą bulių, kurio visi bijojo.
Ne kaip gyvūną, kurį reikia įveikti.
O kaip partnerį.
Džeikobas išaugino Rainerį nuo pusiau laukinio veršiuko, kurį nusipirko iš bankrutuojančios rančos. Jis visada sakydavo, kad tas bulius geriau supranta skausmą nei žmonės.
Po to įvyko nelaimė.
Blogas jojimas. Sulaužytas kaklas. Žuvęs raitelis.
Po to pasklido istorija, kad Džeikobas nieko neturėjo: nei žmonos, nei vaiko, nei nieko, kas po jo liktų. Raineris liko su rodeo. Jis tapo atrakcionu. Legenda. Pinigų šaltiniu.
Ir dabar mažas benamis berniukas stovėjo dulkėse ir įrodė, kad ši istorija buvo melas.
Veidas atsargiai įkopė į ringą.
Berniukas sustingo, bet neatsitraukė.
„Kaip tave vadina, berniuk?“ – paklausė Veidas.
„Elis.“
Veidas užmerko akis.
Jis prisiminė, kaip Džeikobas kartą vėlai naktį, stovėdamas pasistatytoje tvartų prieglaudoje, sakė, kad jeigu jis šiame gyvenime padarė tik vieną teisingą dalyką, tai buvo jo sūnus.
Tuo metu jis manė, kad tai tik girtavimo pasakos.
Tai nebuvo pasaka.
„Kur tavo mama?“ – tyliai paklausė Veidas.
Elis suvirpėjo, jo lūpos drebėjo.
„Ji mirė praeitą žiemą.“
Atsakymas krito kaip smūgis.
„O po to?“
Elis pažvelgė į žemę.
„Mes praradome priekabą. Miegu už pašarų sandėlio.“ Jis dar stipriau suspaudė kaspiną. „Tėtis tą slėpė savo striukėje ir sakė, kad jeigu taps blogai, turiu rasti Rainerį. Jis sakė, kad Raineris nepraras mūsų, net jei žmonės mus pamirš.“
Nei vieno garso daugiau nebuvo girdėti.
Net komentatorius nuleido mikrofoną.
Veidas pažiūrėjo į Rainerį.
Didysis bulius stovėjo ramiai šalia vaiko, nejudėdamas taip, kaip niekas per daugelį metų nebuvo matęs.
Ir tada Veidas suprato, kas sukėlė jam šleikštulį.
Džeikobas nebuvo pamirštas dėl klaidos.
Jis buvo ištrintas.
Nes po Džeikobo mirties grupė vyrų uždirbo turtus, paversdama Rainerį žiauriu sensacija. Raitelis su išgyvenusiu sūnumi galėjo komplikuoti nuosavybę. Paveldėjimą. Viešą užuojautą. Klausimus.
Veidas pažvelgė į savininko ložę.
Ir ten, už stiklo, stovėjo Daryl Boone, žmogus, kuris dabar kontroliavo areną.
Jis jau atsitraukė.
Veidas parodė į jį pirštu.
„Šitas žmogus mums sakė, kad Džeikobas nieko neturėjo“, – sušuko jis, balsas drebančiu. „Jis pasiliko popierius. Jis pasiliko pinigus. Ir jis pasiliko šitą bulių.“
Minia sutriko.
Elis žiūrėjo į ložę, susipainiojęs.
„Tėtis rašė laiškus“, – pasakė jis. „Jis sakė, kad niekas neatsakė.“
Veido žandikaulis susisuko.
Nes staiga jis tiksliai žinojo, kodėl.
Jis priėjo prie Elio ir atsiklaupė ant žemės.
„Aš tave išduodavau“, – pasakė jis, jo balsas tapo gležnu. „Aš patikėjau melu, nes jis buvo lengvesnis.“ Jo akys prisipildė ašarų. „Atsiprašau, berniuk.“
Elis stengėsi likti stiprus, tačiau jo veidas vis tiek sulūžo.
„Jis tik norėjo, kad Raineris sugrįžtų“, – sušnibždėjo jis. „Jis sakė, kad Raineris yra šeima.“
Veidas lėtai linktelėjo.
„Tada šeima grįžta namo.“
Minia neeksplodavo šūksniais – šįkart tai buvo įpykę šūksniai, nukreipti į savininko ložę. Žmonės atsistojo, rodė pirštais, filmavo, šaukė dėl apsaugos, dėl policijos, dėl atsakymų.
Tačiau Elis beveik nieko nebepajuto.
Nes Raineris buvo nuleidęs galvą tiek, kad berniukas galėjo apsikabinti jo kaklą.
Bulius nesipriešino.
Jis nejudėjo.
Jis tiesiog stovėjo, giliai ir ramiai kvėpuodamas, tarsi laukęs visus tuos metus, kol pasitikės tik šiuo berniuku, kuris taip kvepia Džeikobu.
Veidas atsistojo ir pakėlė ranką prie vartų.
„Atidaryk!“ – sušuko jis.
Niekas nepajudėjo.
Todėl jis šaukė dar garsiau.
„Atidaryk vartus! Šitas bulius eis su berniuku.“
Užraktas spragtelėjo.
Vartai suklykė.
Raineris pasuko galvą paskutinį kartą į išėjimą, tada vėl į Eli, tarsi norėdamas įsitikinti, kad tai tikrai vyksta.
Elis linktelėjo per ašaras.
„Eik, Raineri.“
Ir didysis juodasis bulius pasekė jį.
Nekeldamas triukšmo.
Nešėlstantis.
Jis tiesiog sekė.
Minia žiūrėjo su sužavėtu ramumu, kaip mažiausias kūnas arenoje žengė šalia galingiausio gyvūno rodeo, nešdamas tik raudoną kaspiną ir paskutinį pažadą, kurį jo tėtis buvo palikęs.
Ir pirmą kartą nuo tada, kai Džeikobas Mileris mirė, Raineris nebebuvo sensacija.
Jis grįžo namo.
