„Gen, paduok man, prašau, rankšluostį.“
Natalja išgirdo moters balsą, kai jos vyras netyčia kišenėje paspaudė „priimti“.
Ji jam skambino tik tam, kad paklaustų, ar jau traukti keptą mėsą iš orkaitės.
Ši frazė nuskambėjo taip kasdieniškai, taip pažįstamai, taip namiškai, kad Natalja iš pradžių net nesuprato jos prasmės.
Ji stovėjo savo virtuvės viduryje, vienoje rankoje laikė orkaitės pirštinę, kitoje — telefoną ir spoksojo į laikmatį.
Trys minutės.
Vos trys minutės iki vakarienės pabaigos.
Ir, kaip paaiškėjo, trys minutės iki jos trisdešimties metų santuokos pabaigos.
Ryšys nenutrūko.
Fone sušnarėjo audinys. Suskambėjo stiklas — kaip taurė, padėta ant staliuko. Tada pasigirdo vyro balsas, šiek tiek prislopintas kišenės audinio:
— Štai. Kodėl tu tokia šlapia? Dar peršalsi.
— Ai, nustok, čia karšta, — nusijuokė moters balsas.
Natalja paspaudė „baigti“.
Keista — jos rankos buvo visiškai ramios. Tik viduje viskas tarsi nutirpo.
Ji padėjo telefoną ant stalviršio. Ekranas užgeso.
Gennadijus išėjo prieš keturias valandas.
„Pas tėvą, Nataša. Vonioje čiaupas varva, dar kaimynus užlies. Greitai grįšiu, tik trumpam.“
Ji net įdėjo jam dėžutę su pyragėliais — tėvui pavaišinti.
Natalja priėjo prie lango.
Lapkričio vakaras jau buvo prarijęs visas spalvas. Kieme tvyrojo pilkas šlapdribos purvas. Kažkur ten, toje tamsoje, jos vyras „taisė“ čiaupą.
Ji vėl paėmė telefoną į ranką ir surinko uošvio numerį.
Skambėjo ilgai. Senyvi žmonės neskuba.
— Alio? Natašenka? — Pjotro Iljičiaus balsas buvo žvalus, fone veikė televizorius.
— Tėti, labas. Aš tik norėjau paklausti, ar Gena dar pas jus? Ar jau išvažiavo? Vakarienė atšąla.
— Gena? — nuoširdi nuostaba jo balse kirto aštriau nei tos svetimos moters juokas.
— Jo čia nebuvo. Mes ryte kalbėjomės, jis sakė, kad užimtas ir užsuks kitą savaitę. Kas nutiko?
— Nieko, tėti. Aš susipainiojau. Jis turbūt užsuko į parduotuvę. Saugokitės.
Ji padėjo ragelį dar prieš jam spėjus paklausti apie čiaupą. Apie tą remontą, kurio niekada nebuvo.
Natalja atidarė orkaitę.
Karštis trenkė į veidą. Mėsos su rozmarinu kvapas — jos mėgstamiausias — staiga pasirodė sunkus ir svetimas. Ji išjungė kaitlentę.
Tegul viskas atvėsta.
Kaip ir visa kita.
Ji nuėjo į miegamąjį, atidarė spintą.
Dešinė pusė buvo jo: tvarkingai sulankstyti megztiniai, išlyginti marškiniai. Trisdešimt metų ji rūpinosi, kad jis atrodytų „kaip iš paveikslėlio“.
Kad žmonės sakytų: „Kaip gerai Genai su žmona.“
Gerai jam.
Ji iš sandėliuko išsitraukė storų juodų šiukšlių maišų ritinį. 120 litrų. Tokius naudoja statybinėms atliekoms. Arba tam, kas liko iš ankstesnio gyvenimo.
Grįžusi į miegamąjį, ji aštriu judesiu nušlavė megztinių krūvą tiesiai į atvertą maišą. Po to — džinsai. Marškinius ji nuplėšė nuo skersinio kartu su pakabomis —
Plastikas trakštelėjo ir lūžo.
Tame garse buvo kažkas raminančio.
Trakšt. Jo mėgstamiausias kašmyrinis megztinis — jos dovana jubiliejui.
Trakšt. Išeiginis kostiumas.
Ji dirbo ramiai, tiksliai.
Vonioje: skustuvas, kvepalai — irgi dovana — dantų šepetėlis.
Kabinete: įkrovikliai, popieriai nuo stalo.
Ji nerūšiavo. Netikrino kišenių.
Viskas, kas jam priklausė, skrido į maišus.
Du dideli juodi ryšuliai galiausiai stovėjo koridoriuje.
Praėjo valanda. Jis turėjo tuoj grįžti. Išgalvotas čiaupas reiškė grįžimą laiku prie vakarienės.
Pasigirdo skambutis per namo domofoną.
Ji neatsiliepė. Jis turėjo raktus.
Durys atsivėrė.
— Nataša, kodėl neatsiliepi? — jo balsas buvo linksmas, savimi patenkintas.
Jis įėjo, įleido į butą šaltą laiptinės kvapą ir… silpną, vos juntamą moteriškų kvepalų aromatą. Saldų. Pritrenkiantį. Ne jos.
Rankose jis laikė gražią torto dėžę, perrištą kaspinu.
— Nupirkau „Ptičje moloko“, tavo mėgstamiausią! Pavargau siaubingai. Pas tėvą vamzdžiai visai surūdiję, teko gerokai pavargti…
Jis nutilo.
Jo žvilgsnis užkliuvo už maišų.
Du milžiniški juodi maišai užtvėrė koridorių.
— Kas čia? — jo balse dingo užtikrintumas.
— Stok ten, — ramiai pasakė Natalja.
Jis laikė tortą tarsi absurdišką skydą prieš save.
— Kas čia per nesąmonė? Aš grįžtu pavargęs namo, o tu…
Natalja sugriebė pirmą maišą ir netikėta jėga ištempė jį į laiptinę. Tada antrą. Viduje esančios pakabos trakštelėjo paskutinį kartą.
— Baik šitą teatrą! Kaimynai girdi! — jo balsas svyravo tarp pykčio ir panikos.
Ji pažiūrėjo į jį.
Ne verkdama. Ne isterikuodama.
Tiesiog aiškiai.
— Aš tau skambinau, Gena.
— Ir? Aš ploviausi rankas! Vanduo bėgo!
— Tu atsiliepei. Kišenėje.
Jis išbalo.
Jis prisiminė.
— Aš viską girdėjau. „Kodėl tu tokia šlapia?“ „Čia karšta.“
Pauzė.
— Tai bent rankšluostį jai padavei?
Laiptinėje tvyrojo vibruojanti tyla. Kažkur viršuje girdėjosi liftas.
Jis norėjo ką nors pasakyti. Išsisukti. Bet nebuvo kuo.
Natalja paėmė jo senas šlepetes nuo batų lentynos ir tvarkingai padėjo ant šiukšlių maišo.
— Išsikviesk taksi. Ten, kur karšta.
— Nataša, prašau… Trisdešimt metų… Tu juk negali dėl tokios smulkmenos…
— Galiu. O ko nebegaliu — tai klausytis melo.
Ji žengė atgal į savo butą.
— Raktus padėk ant komodos. Arba įmesk į maišą. Man vienodai.
Lėtai uždarė duris.
— Tu gailėsies! Kam tu reikalinga penkiasdešimt penkerių?! — sušuko jis pro tarpą.
Durys užsitrenkė.
Vienas pasukimas.
Antras.
Ji priglaudė kaktą prie šalto durų metalo.
Lauke — tyla. Tada keiksmažodis. Žingsniai. Liftas.
Jis išėjo.
Su tortu.
Su maišais.
Su trisdešimčia metų.
Natalja nuėjo į virtuvę.
Mėsa jau seniai buvo šalta.
Ji paėmė savo gražiausią puodelį, įsipylė karštos arbatos su citrina ir atsisėdo prie lango.
Buvo tylu. Ir taip — skaudėjo. Tuštuma spaudė krūtinę.
Tačiau lango stikle ji pamatė savo atspindį.
Moterį be meluojančio vyro.
Moterį, kuri netylėjo.
— Nieko, — tyliai tarė ji tyloje.
— Bent rankšluosčiai dabar tik mano.
Ji gurkštelėjo.
Arbata buvo stipri ir karšta.
Gyvenimas tęsėsi.
Ir pirmą kartą po ilgo laiko jis vėl priklausė jai.
O tu?
Ar po trisdešimties metų santuokos iškart uždarytum duris?
Ar vis dėlto dar išklausytum?
