— Inna, kur padėjai sandėliuko raktus? — Fainos Stepanovnos balsas perskrodė virtuvę, šaltas ir negailestingas, tarsi kiekvienas žodis būtų durklas.
Ji stovėjo prie viryklės, vilkėdama išblukusį rytinį chalatą su ramunėlių raštu, tvirtai suspaudusi samtį, pirštai taip įsirėžę į medį, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė.
Kiekvienas jos judesys darė orą sunkesnį, tarsi net pats kambarys linktų po jos našta.
— Kokius raktus? — Innos žvilgsnis ilsėjosi ties agurkų griežinėliais, peilis lėtai slydo per pjaustymo lentą. Ji tik trumpam pažvelgė į anytą, ašmenys sužibo ryto šviesoje.
— Jie visada guli stalčiuje prie įėjimo.
— Jų ten nėra! Aš jau ieškojau! — Faina trenkė samčiu į puodo kraštą, karšti sriubos lašai tiško ant plytelių lyg kibirkštys.
— Tu čia viską keiti pagal savo skonį! Tai mano butas, o tu elgiesi taip, lyg būtum čia šeimininkė!
Inna lėtai padėjo peilį, jos akys susiaurėjo, lūpos tvirtai susispaudė.
Jos viduje sukosi pyktis ir nusivylimas, kiekvienas judesys buvo įtemptas lyg marionetės, kurios siūlai įtempti iki plyšimo.
— Atsiprašau, ką jūs turite omenyje? — jos balsas virpėjo, ne iš baimės, o iš susikaupusios nuoskaudos. — Jūsų butas? Nuo kada, Faina Stepanovna?
Faina išsitiesė, smakras išdidžiai pakeltas, žili plaukai griežtai surišti į kuodą, plaukų lakas metaliniu blizgesiu žėrėjo lempos šviesoje.
— Nuo tos dienos, kai čia atsikrausčiau, Innočka!
— Ji mostelėjo į svetainę, tarsi kiekvienas baldas, kiekvienas daiktas priklausytų tik jai.
— Aš apmokėjau jūsų vestuves, aš nupirkau baldus, aš pakabinau užuolaidas! Manai, kad tai įvyko savaime?
Inna žengė žingsnį į priekį, įsirėmė rankomis į klubus. Jos kaštoniniai plaukai išslydo iš kasos ir apgaubė sujaudintą, bet ryžtingą veidą.
— Tikrai? Tu apmokėjai vestuves? Mes trejus metus mokėjome paskolą! Baldus atvežė dėdė Griša ir Zina, nes tu negalėjai apkrauti nugaros!
Butų durys staiga trinktelėjo. Įėjo Miša, jo sunkūs žingsniai aidėjo parketu, tarsi net sienos drebėtų.
Jis nusivilko šlapią striukę, jo žvilgsnis buvo pavargęs, bet budrus. — Kas čia per riksmai iš pat ryto? — suburbėjo ir numetė automobilio raktus ant stalo, tarsi net jų svoris neštų šios akimirkos įtampą.
— Miša, pasakyk savo žmonai, kad ji nefantazuotų!
— Faina atsisuko į Inną, jos balsas tapo švelnesnis, tačiau priekaištas skambėjo kiekviename žodyje. — Ji apverčia mano gyvenimą aukštyn kojomis, o juk aš visada kovojau dėl jūsų!
— Mama, apie ką tu kalbi?
— Mišos kaktoje susimetė raukšlės, jo žvilgsnis šokinėjo tarp motinos ir žmonos, ieškodamas atramos chaose.
Inna parodė į Fainą, jos balsas aštrus lyg įtempta strėlė:
— Ji pasakė, kad tai jos butas! Mes čia gyvename septynerius metus, mokame hipoteką, o ji elgiasi lyg būtų šeimininkė!
Miša sustingo, jo ranka liko pakibusi ore, žvilgsnis klausiantis nukrypo į motiną. — Mama, ar tikrai taip pasakei?
Faina sukryžiavo rankas, lūpose atsirado paniekinama šypsena.
— Na ir kas, ar ne tiesa? Be manęs jūs vis dar gyventumėte studentų bendrabutyje! Aš viską atidaviau — savo jėgas, pastangas — o dabar esate nedėkingi?
Inna karčiai nusijuokė, jos balsas traškėjo nuo įtampos ir skausmo:
— Tavo pastangas? Tu atsikraustei tik prieš trejus metus, po to, kai dėdė Griša jus parvežė iš kaimo! Tik todėl, kad pardavėte savo namą, o pinigai kažkur dingo!
— Nedrįsk!
— Faina žengė žingsnį link Innos, jos akys žaižaravo pykčiu ir įžeistu išdidumu.
— Nedrįsk kalbėti apie pinigus! Aš juos išleidau dėl jūsų!
Ginčas įsiliepsnojo lyg sausas medis, oras virpėjo nuo įtampos. Miša bandė įsikišti:
— Užteks! Nusiraminkite! Mama, tai mūsų butas!
Tačiau Faina neklausė. Jos balsas drebėjo, kiekviename žodyje skambėjo nuoskauda ir baimė: — Aha? Jūsų, tavo ir Innos? O aš esu niekas?
Aš tave užauginau, Miša, naktimis nemiegojau, o dabar norite mane išmesti?
Inna pakėlė ranką.
— Išmesti? Tu tai įsivaizduoji! Metai tyliai kaupto skausmo ir slopintos įtampos dabar prasiveržė. Inna ir Miša, jauni sutuoktiniai,
kovojo už savo namus paprastomis sąlygomis, o Faina, valdinga ir kontroliuojanti motina, bandė primesti savo valią.
Jauna pora kasdien balansavo ant siauro, drebančio slenksčio tarp meilės ir pagarbos.
Galiausiai Inna žengė žingsnį atgal, jos balsas buvo ramus, bet tvirtas, o pyktis širdyje pamažu užleido vietą skausmui ir vilčiai. — Aš tavęs nelaikau, Faina Stepanovna. Jei nori valdyti — valdyk. Bet ne mūsų namuose.
— Tavo namuose? — Faina sušnypštė, tačiau jos akyse jau sužibo pirmasis abejonės šešėlis.
— Mama, gana! — Miša trenkė kumščiu į stalą.
— Tai neteisinga! Inna dirbo ne mažiau nei aš!
Faina nutilo, nusuko žvilgsnį į langą. Pilka šviesa metė švelnius šešėlius ant jos veido, jos viduje vyko tylus mūšis tarp išdidumo ir meilės. Ji tyliai sumurmėjo:
— Nedėkingi…
Inna giliai įkvėpė, jos balsas buvo aiškus ir ryžtingas, įtampa pamažu slūgo.
— Miša, aš taip daugiau negaliu. Arba ji pripažins, kad tai mūsų namai, arba nežinau, kaip bus toliau.
Miša švelniai uždėjo ranką jai ant peties.
— Aš renkuosi tave. Jau seniai. Tiesiog nežinojau, kaip sustabdyti mamą.
Inna nusišypsojo silpnai, su palengvėjimu, ne iš triumfo, o todėl, kad baimės ir pykčio našta pamažu nuslinko nuo jos pečių. Jie stovėjo tylėdami, kol apačioje trinktelėjo lauko durys.
Faina atsisėdo ant kėdės, laikė rankose karštą sriubos dubenį, pirštais švelniai braukė per garuojantį keramikos kraštą ir pamažu ėmė suvokti, kad kontrolė nėra tas pats, kas meilė.
Po valandos įėjo Griša ir Zina, paprasti, bet išmintingi lyg seni medžiai, jų žvilgsniuose buvo tyli patirties ir supratimo jėga.
Griša padėjo bulvių maišą ant stalo.
— Na, Faja, vėl karą kėlei?
Faina pakėlė akis, jos balsas buvo tylesnis, nebe aštrus.
— Sunku…
— Esi įpratusi viską kontroliuoti. Bet jie jau nebe vaikai. Parodyk, kad esi mama, o ne valdovė. — Griša spragtelėjo cigaretę į stalą, jos neuždegęs.
Zina uždėjo jai ranką ant peties.
— Jie tavęs nepamirš. Bet leisk jiems gyventi.
Kai Miša ir Inna sugrįžo, virtuvėje buvo tylu, sriuba vis dar garavo, ryto šviesa švelniai slydo paviršiais, o lauke, po audros, dangus buvo vėl giedras, tarsi visas pasaulis būtų lengviau atsikvėpęs.
