Vika jau kelias savaites laukė šio vakaro. Beveik kasdien jos galvoje sukosi mintis, koks ypatingas jis bus: jos mėgstamiausio aktoriaus koncertas, kuriuo ji žavėjosi nuo vaikystės.
Tai nebuvo tik paprastas gerbėjos susižavėjimas, tai buvo kažkas gilesnio, asmeniškesnio.
Jo filmai lydėjo ją per paauglystę, jo balsas ir šypsena dažnai suteikdavo jai jėgų sunkiomis dienomis.
Bilietus ji nusipirko jau prieš mėnesį, ir nuo tada kiekvieną rytą įsivaizduodavo, kaip plos, kaip pamatys jį gyvai ir kaip bus jausmas,
vienam vakarui pabėgti nuo kasdienybės, tik ji ir tas magiškas išgyvenimas.
Darbo vietoje ji stengėsi susikaupti, tačiau jos mintys nuolat nuklysdavo. Ji nusipirko naują suknelę šiai progai, išsirinko elegantiškus batelius, net mažą,
dailią rankinę, kuri tobulai derėjo prie bendro įvaizdžio. Ryte ji kruopščiai susišukavo plaukus, ir pažvelgusi į veidrodį pamatė savo spindintį veidą ir nusišypsojo.
Atrodė, tarsi pati Visata norėtų, kad šis vakaras būtų tobulas.
Tačiau jos vyras Genadijus tą dieną buvo neįprastai tylus. Ji pažinojo jį kaip atsakingą vyrą: inžinierių, kuris rimtai žiūrėjo į savo darbą, galbūt kartais net per daug.
Vis dėlto Vika buvo tikra, kad šiandien jis eis kartu – juk jie tai aptarė, kai pirko bilietus.
Tačiau gyvenimas kartais pakeičia planus būtent tada, kai atrodo, kad viskas klostosi geriausiai. Po pietų staiga suskambo Genadijaus telefonas.
Jis pasitraukė į šalį, greitai atsiliepė, o po kelių minučių sugrįžo, tačiau jo veidas buvo pasikeitęs.
Pavargęs, įsitempęs, tarsi sunki kaltė slėgtų jo pečius. Vikos širdis susitraukė.
„Tik nesakyk, kad tave staiga iškvietė į darbą ir tu neisi kartu…“ – atsargiai, beveik nedrąsiai tarė ji, bijodama savo pačios žodžių.
Genadijus pakėlė telefoną.
„Man asmeniškai paskambino Matviejus Fiodorovičius. Statybvietėje yra problema. Esą pamate atsirado įtrūkimų, turiu nedelsdamas vykti.“
Vika tylėjo, tačiau jos viduje pradėjo augti keistas jausmas. Vyras aiškino per daug detaliai, tarsi būtų tam pasiruošęs.
„Pirma,“ – galiausiai pasakė jis, – „aš negirdėjau, kas skambino. Tai galėjo būti ir tavo jauna kolegė Alla. Iš kur man žinoti?“
„Ką?!“ – sušuko Vika. „Kodėl turėčiau meluoti? Tai rimta! Įtrūkimai… visame pamate!“
Vika sustingo. „Paprastai jis niekada tiek nesiteisina“, – pagalvojo ji. „O dabar staiga aiškina viską iki smulkmenų. Tai įtartina.“
„Antra,“ – šaltai tęsė jis, – „nuo kada sekmadienio vakarą skambinama inžinieriui? Tai ne gyvybę gelbstinti operacija.“
„Aš esu vyriausiasis inžinierius, turiu atsakomybę!“ – gynėsi jis, tačiau jo balsas nebeskambėjo užtikrintai.
Vika tiesiog stovėjo. Ji jautė, kaip džiaugsmas, kurį visą dieną nešiojosi savyje, pamažu virsta skausmu.
„Gerai,“ – staiga tarė ji, – „nustok teisintis. Man viskas aišku.“
Ji apsisuko ir išėjo viena.
Gatvėje miestas buvo triukšmingas, tačiau jai viskas atrodė tolima. Vikos žingsniai aidėjo šaligatviu, tarsi ji girdėtų savo pačios širdies dūžius.
Ji galvojo apie tai, kiek daug ruošėsi: suknelė, šukuosena, svajonė, kad jie eis kartu. Ir dabar visa tai sudužo dėl vieno vienintelio skambučio.
Tačiau kuo arčiau ji artėjo prie koncertų salės, tuo labiau jos viduje ėmė busti naujas jausmas. „Šis vakaras priklauso man“, – pagalvojo ji. „Niekas negali jo iš manęs atimti.“
Kai ji įžengė į salę, pasaulis staiga pasikeitė. Šviesos, muzika, laukimo kupinas publikos šurmulys – visa tai ją užliejo. Oras buvo prisotintas įtampos, šventiškumo, gyvybės.
Ji atsisėdo į savo vietą, užsimerkė ir giliai įkvėpė.
Scena nušvito. Pasirodė atlikėjas, ir publika jį pasitiko audringais plojimais. Vikos širdis plakė stipriai. Kiekvienas judesys,
kiekvienas žodis, kiekviena šypsena buvo tokie, kokius ji įsivaizdavo. Koncerto magija pamažu nuplovė skausmą.
Ji juokėsi, plojo ir akimirkai pamiršo išorinį pasaulį.
Po finalo ji jautėsi tarsi būtų supratusi kažką esminio. Ne apie tai, ar jos vyras suklydo. O apie tai, kad laimė kartais nepriklauso nuo kitų.
Grįžtant namo vėsi rudens oro srovė glostė jos veidą, o miesto šviesos atsispindėjo ant šlapio asfalto.
Namuose Genadijus sėdėjo ant sofos.
„Kaip buvo?“ – tyliai paklausė jis.
Vika lėtai nusivilko paltą.
„Nuostabu“, – atsakė ji. „Ir aš džiaugiuosi, kad nuėjau.“
Tas koncertas liko nepamirštamas – ne tik dėl pasirodymo, bet ir todėl, kad ji suprato: kartais savo šventę gali susikurti pati.
