Gimdymo skyrius tą dieną buvo apkrautas iki ribos. Skubūs žingsniai aidėjo koridoriais, monitoriai be perstojo pypsėjo, akušerės ir gydytojai skubėjo iš palatos į palatą.
Gydytojas ką tik buvo baigęs sunkią operaciją ir norėjo bent akimirką atsikvėpti, kai pasigirdo naujas skubus iškvietimas:
vėlyvas nėštumas, komplikacijos, ūmus pavojus gyvybei – skubiai reikėjo patyrusio gydytojo.
Jis apsivilko švarų chalatą, kruopščiai nusiplovė rankas ir ramiu, profesionaliu žingsniu įžengė į gimdymo salę.
Tačiau tą pačią akimirką jo širdis skausmingai susitraukė.
Ant lovos gulėjo ji.
Moteris, kurią jis kadaise mylėjo labiau nei savo paties gyvenimą.
Septynerius metus ji laikė jo ranką, žadėjo amžiną artumą – o paskui vieną dieną dingo be pėdsakų.
Be atsisveikinimo. Be paaiškinimo.
Dabar ji gulėjo priešais jį, suprakaitavusi, skausmo iškreiptu veidu, pirštais traukuliais spaudžianti telefoną. Jų žvilgsniai susitiko.
— Tu…? — sudrebėjusiu balsu sušnabždėjo ji. — Tu mano gydytojas?
Jis suspaudė lūpas, tyliai linktelėjo ir be žodžių pastūmė lovą operacinės link.
Gimdymas klostėsi dramatiškai. Kraujospūdis krito, kūdikio širdies ritmas lėtėjo.
Gydytojas davė tikslius nurodymus, koordinavo komandą, išliko išoriškai ramus – nors viduje viskas grasino subyrėti.
Jo galvoje plakė tik viena mintis:
Kodėl ji? Kodėl būtent dabar?
Praėjo keturiasdešimt be galo ilgų minučių. Tada įtemptą tylą perskrodė pirmasis stiprus naujagimio verksmas.
Palengvėjimas užliejo patalpą. Gydytojas atsargiai paėmė kūdikį ant rankų – ir tą pačią akimirką iš jo veido dingo visa spalva.
— Tai… mano vaikas? — vos girdimai išsprūdo jam.
— Nekalbėk nesąmonių… — ji nusisuko, tačiau jos balsas išdavikiškai sudrebėjo.
Jis atlenkė vystyklo kraštą ir sustingo.
Ant mažytės kūdikio peties buvo matoma apgamo dėmelė. Tiksliai toje pačioje vietoje kaip ir pas jį.
— Dieve… — jo balsas lūžo. — Jis turi mano apgamą. Tai mano sūnus, ar ne?
Ji prisidengė veidą rankomis. Pečiai sudrebėjo. Galiausiai ji vos girdimai ištarė:
— Taip. Tai tavo vaikas.
— Kodėl tylėjai? Kodėl tiesiog dingai? — jo balsas buvo tylus, bet kiekviename žodyje skambėjo skausmas.
Ji pažvelgė į jį, akys buvo pilnos ašarų.
— Apie nėštumą sužinojau beveik iškart prieš išeidama. Žinojau, kad tau medicina visada buvo pirmoje vietoje.
Karjera. Moksliniai tyrimai. Operacijos. Vaikas būtų tave sulaikęs.
Aš išsigandau. Pagalvojau, kad geriau dingti, nei traukti tave žemyn.
Jis priėjo arčiau jos lovos, švelniai paėmė jos ranką ir tvirtai suspaudė.
— Aš būčiau visko atsisakęs dėl jūsų. Karjeros, titulų, pareigų… nes nieko nėra svarbiau už šią akimirką. Nėra nieko svarbiau už jus.
Tuo metu kūdikis ramiai užmigo – tarsi nė nenujausdamas, kad savo gimimu pakeitė viską: dviejų žmonių praeitį, dabartį ir ateitį.
