Artūras jau kelias savaites gyveno saldžiame laukime. Kiekvieną dieną jis mintyse skaičiavo likusias dienas iki slapto poilsio su jauna meiluže.
Jis viską buvo apgalvojęs iki smulkmenų:
išrinko prabangų kurortą, nupirko kelialapį dviem ir atsargiai paslėpė jį automobilyje — po dokumentų aplanku, kur žmona niekada nežiūrėdavo.
Jai jis iš anksto paruošė netikrą įsakymą apie skubią komandiruotę.
Tą vakarą Artūras grįžo namo apsimetęs pavargusiu, su dirbtinai rimtu veidu.
— Rytoj išvykstu į komandiruotę, — ramiai pasakė jis žmonai.
Ji tik linktelėjo. Pastaraisiais mėnesiais jis tapo šaltas, dirglus, vis dažniau tylėdavo.
Tačiau Artūras buvo taip įsitikinęs savo melu, kad nė neįtarė — žmona jau seniai viską suprato.
Įtarimai ją kamavo ne pirmą savaitę. Širdis kuždėjo, kad tai ne darbas, o kita moteris. Tačiau trūko vieno — įrodymo.
Iki tos nakties.
Kai Artūras užmigo, žmona tyliai nusileido į garažą. Ji įjungė prožektorių, atidarė automobilį ir pradėjo ieškoti.
Praėjo vos kelios minutės — ir ji rado tai, ko bijojo labiausiai. Tvarkingai sulankstytas kelialapis dviem. Antroje eilutėje — ne jos vardas.
Ji sustingo. Krūtinę suspaudė skausmas, bet ji giliai įkvėpė ir susitvardė.
Grįžusi į namus, ilgai sėdėjo virtuvėje visiškoje tyloje, žiūrėdama į tamsų langą.
Ji galėjo kelti skandalą. Galėjo išmesti jo daiktus ar paskambinti tai merginai.
Tačiau ji pasirinko kitą kelią.
Iki ryto jos galvoje jau buvo gimęs planas.
Ji paėmė miltų paketą ir atsargiai subėrė juos į kelis mažus skaidrius užsegamus maišelius.
Atrodė įtartinai — tiek, kad sukeltų klausimų, bet buvo visiškai nepavojinga. Tuos maišelius ji kruopščiai paslėpė vyro lagamine, tarp jo drabužių.
Kelionės dieną Artūras spindėjo. Šalia jo ėjo meilužė — pasitikinti savimi, besijuokianti, įsitikinusi, kad priešakyje jų laukia nerūpestingas poilsis.
Jis nieko neįtarė.
Tačiau kai lagaminas pravažiavo per rentgeno aparatą, staiga suveikė signalas. Oro uosto darbuotojai susižvalgė ir priėjo prie Artūro.
— Atsiprašome, pone, prašome eiti su mumis į atskirą patalpą.
Meilužė sunerimo.
— Kas vyksta?
— Formalus patikrinimas, — trumpai atsakė pareigūnas.
Artūras ramiai nusekė paskui juos. Juk lagamine — tik šortai, maudymosi kostiumėlis ir šlepetės.
Bet kai ant stalo buvo padėtas jo lagaminas, o darbuotojas ištraukė kelis mažus maišelius su baltu milteliniu turiniu, Artūrui sustingo rankos.
— Kas tai? — griežtai paklausė saugumo pareigūnas.
— Aš… aš nežinau… — sukuždėjo jis, išbalęs.
Prasidėjo ilgos valandos. Tie patys klausimai, dokumentų tikrinimas, ekspertų kvietimas. Laikas slinko lėtai, kankinančiai.
Meilužė skambino jam vieną kartą po kito. Vėliau nustojo. Galiausiai, pavargusi laukti, ji išskrido viena.
Po kelių sekinančių valandų į kabinetą įėjo ekspertas.
— Medžiaga patikrinta. Tai… paprasti miltai.
Pareigūnai susižvalgė — dabar jau su aiškiu susierzinimu.
— Galite eiti. Tačiau jūsų skrydis jau išskrido.
Artūras išėjo suspaudęs lagaminą. Bandė skambinti meilužei — ji neatsiliepė. Namo jis grįžo visiškai palūžęs.
Atidaręs duris, jis pajuto, kaip širdis nusirito į tuštumą. Namuose buvo tylu. Žmonos nebuvo. Vaikų taip pat.
Ji išvažiavo.
Be triukšmo. Be skandalų.
Palikdama jam tik lagaminą, sugriuvusias iliuzijas ir pamoką, kurios jis niekada nepamirš.
