Praėjo beveik metai nuo tada, kai Anna neteko Petro. Po vyro mirties dienos ir mėnesiai slinko kaip tamsus upės srautas — tyliai, neatsispiriamai.
Tik viena buvo pastovu: kiekvieną sekmadienį, tiksliai 11 valandą ryto, Anna apsivilkdavo juodais drabužiais, užsirišdavo skarelę ant galvos ir rankose laikydavo šviežių kardelių puokštę.
Gėlės buvo kruopščiai atrinktos: Petras mėgo violetinius ir baltus žiedlapius, sakydavo, kad jie atrodo tarsi kareiviai eilėje.
Tą dieną ji tyliai žingsniavo per kapinių žvyruotas takelius. Rugpjūčio saulė šildė jos pečius, tačiau ore tvyrojo rudeniška nerimo nuojauta.
Medžių šešėliai krisdavo ant antkapių, o čia ir ten jau geltonavo lapas — tarsi gamta irgi gedėjo.
Anna puikiai pažinojo kelią net užmerktomis akimis — kapus, suoliukus, paukščius, kurie sustodavo giedoti jos praeinant.
Priėjus prie Petro kapo, kažkas pasirodė neįprasta. Ji sustojo. Akys užkibo ant taško prie paminklo: žemė buvo sujudinta, o ten, kur įprastai padėdavo gėles, atsivėrė tamsi, gili duobė.
Ji nebuvo maža ar sekli — tikra, nelygi ir tamsi skylė, tarsi kas nors ar kas nors būtų sujaukęs kapo ramybę. Anna sustingo.
Širdis plaka stipriai, gėlės išsprūdo iš rankų ir tyliai nukrito ant žemės. Oro tapo sunku įkvėpti, tarsi suspaustas.
Lėtai ji atsiklaupė prie paminklo. Pirštai nesąmoningai prisilietė prie šalčio marmuro, lyg ieškotų Petro šilumos, kaip ir gyvenime.
Žemė aplink buvo puri, šviežia, tarsi ką tik sukapstyta. Anna lenkėsi ir pažvelgė į duobę.
Tamsa žvelgė atgal, ir jos vaizduotė pradėjo klajoti. Ar kas nors bandė atidaryti kapą? Ar kažkas… išėjo iš jo?
Mintis kirto kaip peilis, ji atšoko išsigandusi. Kūną išlietė šaltas prakaitas, pilvas susitraukė.
Praėjusią naktį ji matė neramią košmarą — Petras šnabždėjo jos vardą iš gilumos po žeme. Tada atrodė tik sapnas. Dabar — nebe.
Drebančiomis rankomis ji priartėjo prie duobės krašto. Ten, prie minkštos žemės pamatė mažus pėdsakus. Aštrius, lyg nagai.
Jie buvo per maži žmogaus pėdoms, bet per taisyklingi, kad būtų atsitiktinumas. Anna trumpam pamiršo baimę.
Tie pėdsakai… jai pasirodė pažįstami. Ir staiga prisiminė.
Petras turėjo mėgstamą knygą, kurią dažnai skaitydavo anūkams.
Seną, nudėvėtą pasakų knygą apie požeminius gyvūnus. Kurmiai kasė ilgus, vingiuotus takus po žeme ir kartais praskverbė iki paviršiaus.
Istorija buvo ir linksmintis, ir keista — tada Anna tik juokėsi, bet Petras ją mylėjo.
Dabar žvelgdama į duobę nebebijojo. Ten buvo siauras, šiek tiek šoninis tunelis. Ne tiesus, ne žmogaus rankos darbas — natūralus, nelygus.
Tikrai kaip kurmio iškastas. Anna atsikvėpė su palengvėjimu, tarsi išleisdama per mėnesius sukauptą įtampą vienu kartu.
— Kurmiai… — sušnibždėjo. — Maži, kvaili kurmiai.
Sėdėdama ant žolės leido sau šiek tiek pasimėgauti saule. Duobė nebebuvo grėsminga, greičiau juokinga. Gyvūnas išlindo iš žemės būtent ten, kur ji kiekvieną savaitę klaupėsi.
Gamtai nerūpi gedulas, ji nepažįsta ribų. Ir nereikia — štai esmė. Gyvenimas nesustoja. Net jei kelią užstoja kapas.
Anna atsargiai išlygino žemę prie duobės krašto, padėjo atgal kardelius ir tyliai ištarė:
— Žinau, ką pasakytum. Kad visada perdedu. Ir tada juoktumeisi. Tą užkimusį, šiltą juoką girdžiu… Galiu beveik išgirsti.
Ji atsistojo, nuliepė rūbą ir dar kartą pažvelgė į paminklą.
Baimė dingo. Skausmas liko — bet jis nebebuvo paralyžiuojantis. Labiau priminimas. Kad Petras kažkur giliai ar bent jos atmintyje vis dar yra su ja. Ir galbūt — ir kurmis.
