Po savaitės praleistos prie jūros pagaliau grįžau namo. Saulė, sūraus oro gaiva ir juoko džiaugsmas atgaivino mano sielą, tarsi nuplovė sunkius mėnesius, kuriuos buvau išgyvenęs.
Dienos praleistos su draugu padėjo pamiršti skaudžią skyrybą, ir jaučiau, kad vėl atrandu vidinę pusiausvyrą.
Važiuodamas automobiliu namo, šypsodamasis džiaugiausi, kad grįšiu į pažįstamą aplinką, tačiau netikėtas įvykis visiškai pakeitė mano nuotaiką.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprasta. Automobilis stovėjo savo vietoje, vartai užrakinti, niekas nerodė, kad per mano nebuvimą įvyko kažkas keisto.
Tačiau įėjęs į kiemą sustingau. Gražiai nupjautoje veja stovėjo gilus, taisyklingos stačiakampio formos duobė.
Akivaizdu, kad tai priminė kapo duobę. Tokias kasdavo laidotuvėms. Mane apėmė šaltis. Kas tai padarė? Kodėl būtent čia?
Stovėjau kaip įakmenėjęs, negalėdamas pajudėti, žiūrėdamas į tamsią duobės gelmę. Šalia gulėjo kastuvas, ant žemės matėsi švieži batų pėdsakai.
Kas nors ilgai ir atkakliai dirbo čia. Jau žinojau, kad tai ne atsitiktinumas. Tai ne pokštas. Tai buvo žinutė.
Skubiai nuėjau į namus ir drebėdamas įjungiau saugumo kamerų įrašus. Peržiūrėjau naktį, kai dar nebuvau čia. Ekrane pasirodė pažįstama figūra.
Moteris su gobtuvu ir pirštinėmis. Iškart atpažinau – buvusi draugė. Buvome kartu beveik dvejus metus. Iš pradžių viskas atrodė nuostabu, bet laikui bėgant viskas pasikeitė.
Bijojau jos nuotaikos svyravimų, pavydo ir kontrolės troškimo. Galiausiai nusprendžiau išeiti. Ramiai, be muštynių. Susikroviau daiktus ir palikau jos gyvenimą.
Galvojau, kad ji mane pamiršo. Prieš mėnesius ji prašė, skambino, bet paskui nutilo. Maniau, kad viskas baigta. Tačiau nebuvo.
Ji buvo mano kieme vidury nakties, kasė tą duobę.
Valandomis be pertraukų. Kamera rodė tik automobilio žibintų šviesą. Kai baigė, išsitraukė medinį kryžių, įkalė jį į žemę ir tiesiai žiūrėjo į kamerą.
Jos šypsena buvo šalta, beveik mechaninė. Ji atrodė nepykusi ar pamišusi – labiau baugiai rami.
Bandžiau perskaityti, kas parašyta kryžiuje. Padidinau vaizdą. Rankos drebėjo. Užrašas skelbė: „Čia ilsisi išdavikas.“ Skrudo skrandį. Pasilenkiau prie kriauklės ir vemiau.
Tai nebuvo juokas. Tai buvo grasinimas. Kerštas. Žinutė, kad ji vis dar čia, kažkur šalia. Kad ji stebi.
Iškart paskambinau policijai. Paaiškinau viską, parodžiau įrašą. Jie reagavo rimtai.
Laukiant pareigūnų, nuolat jaučiau, kad kažkas stebi mane už tvoros, tarp medžių, tamsoje.
Kitą rytą pranešė, kad ją rado. Ji gyveno nuomojamame bute kitoje miesto dalyje.
Per apklausą ji nieko neigė. Pasakė tik: „Norėjau, kad jis žinotų, kaip stipriai jį mylėjau.“ Dabar ji gydoma psichiatrinėje.
Nuo tada negaliu ramiai miegoti. Kiekvieną rytą išeidamas iš namų pirmiausia žvilgteliu į kiemą, lyg bijodamas pamatyti naują duobę.
Ši patirtis įsirėžė giliai į mano širdį. Dabar niekada nebežiūrėsiu į savo namus taip pat. Kas nors pasikeitė amžinai.
