Neseniai tapome tėvais, ir pirmosios savaitės buvo kartu stebuklingos ir sunkios.
Kai gimė mūsų mažylis, jaučiau, kad visas pasaulis aplink mus pasikeitė, o kiekviena diena atnešė naujų iššūkių ir atradimų.
Kartu su vyru, nors ir pavargę, stengėmės rasti pusiausvyrą naujuose vaidmenyse.
Iš pradžių žavėjausi, kaip švelniai jis laikė kūdikį, kiek dėmesio skyrė jo priežiūrai ir kaip vertino kiekvieną mažą akimirką.
Tikėjau, kad jis bus stiprus mūsų ramsčiu, nepaisant sunkumų.
Tačiau greitai pradėjau pastebėti keistus pokyčius.
Vyro elgesys pasikeitė: jis vis dažniau vėlavo iš darbo, tapo uždarytas ir įtartinas, o atsakymai buvo trumpi ir šalti.
Vakarais dažnai prašydavo „laiko sau“ tuoj po to, kai mūsų sūnus užmigdavo. Užsidarydavo darbo kambaryje arba išeidavo nesakydamas kur.
Bandžiau suprasti – gal jis pavargęs, gal stresuoja, gal patiria tėvystės iššūkius – bet nerimas manyje tik augo.
Vieną naktį viskas pasikeitė. Kūdikis pradėjo verkti, ruošiausi eiti nuraminti, kai pažvelgiau į vaiko stebėjimo kamerą.
Ekrane mačiau, kad mažylis tiesiog pametė čiulptuką ir jau vėl ramiai ilsėjosi. Tačiau staiga, ekrano kampe pastebėjau judesį.
Sustingau, žiūrėjau į vaizdą, kuriame mano vyras stovėjo pusiau tamsoje, judėdamas nepajudėdamas ir žiūrėdamas į lovelę.
Kaip tai įmanoma? Juk girdėjau, kaip jis uždarė duris ir išėjo iš namų! Širdis plakė kaip pašėlusi, ir nubėgau į vaiko kambarį.
Ten nieko nebuvo, tik mūsų sūnus, ramiai miegojo. Buvau sumišusi ir išsigandusi.
Po kelių minučių vyras sugrįžo su maišeliu iš parduotuvės, tarsi nieko nebūtų nutikę. Atrodė ramus, jokios baimės ar kaltės nebematėsi.
Negalėjau tylėti – parodžiau jam vaizdo įrašą. Jis išblyško ir atsisėdo ant grindų, tyliai ištarė:
– Maniau, kad tai daugiau niekada nepasikartos…
Paaiškino, jog nuo jaunystės jam diagnozuota disociatyvi asmenybės sutrikimas. Metams bėgant simptomai beveik išnyko, ir jis tikėjo, kad įveikė ligą.
Tačiau vaiko gimimas pažadino kitą jo asmenybę. Jis nieko nepriminė iš tų laikotarpių, kai ta asmenybė perimdavo kontrolę.
O ta dalis jautė nepaaiškinamą, pavojingą neapykantą kūdikiams.
Vyras pravirko ir sakė, kad pats pradėjo pastebėti atminties spragas, keistus sapnus ir daiktus, kurių neatsimena paėmęs.
Jis jautė, kad praranda kontrolę savo mintyse. Prašė manęs jo nebijoti ir pažadėjo kreiptis į specialistą ir gydytis.
Norėjau jam tikėti, troškau, kad viskas sugrįžtų į savo vėžes, bet realybė atskleidė tamsią ligos pusę.
Tą pačią naktį, kai jis miegojo ant sofos, peržvelgiau jo telefoną ir radau balso žinutę, kurią, matyt, pats nebuvo girdėjęs: vyriškas balsas, svetimas, gūdus ir grėsmingas, šnibždėjo:
– Rytoj. Rytoj mes jo atsikratysime.
Sustingo visas kūnas. Tada supratau, kaip rimta yra situacija.
Neturėjau pasirinkimo – ryte išvykau su sūnumi pas tėvus.
Vyras pradėjo gydymą, dabar gyvename atskirai, bendraujame per teisininkus.
Nežinau, kas jis buvo tuo metu – mylintis tėvas ar vidinis monstro valdoma asmenybė. Žinau tik, kad dabar galiu pasitikėti tik savimi ir savo vaiku.
Ši istorija – ne tik šeimos tragedija, bet ir perspėjimas, kaip psichinės ligos giliai ir netikėtai veikia gyvenimus, ir kaip meilė bei supratimas ne visada pakanka, kai vidiniai demonai užvaldo žmogų.
Tačiau viltis gyva, o kelias į sveikimą sunkus, bet neįmanomas.
Tikiu, kad vieną dieną viskas susitvarkys – o kol kas darysiu viską, kad mūsų sūnus augtų saugus ir mylimas.
