-Tu gyva,- tyliai pasakė Sebastianas, žiūrėdamas jai tiesiai į akis. – Po velnių… Aš to nesitikėjau.
Elžbieta įėjo nieko netarusi. Du civiliais drabužiais vilkintys apsaugos darbuotojai už jos uždarė duris. Jos tėvas Tomas liko šalia jos, aštrus žvilgsnis nukreiptas į vyrą, kuris bandė nužudyti jo dukrą.
– Ką tu galvoji? Kad galėtum palaidoti mane gyvą ir dingti su pinigais?
-Elžbietos balsas buvo tylus, bet pilnas šalto pykčio.
– Kad likčiau tik išnaša policijos pranešime? Dar viena naivi auka?
Sebastianas atsakė ne iš karto. Jis padėjo taurę ant stalo ir padėjo rankas ant kelių, kaip aktorius, kuris po ilgo vaidinimo sutiktų plojimus.
– Tu buvai stipresnis, nei maniau, – prisipažino jis. – Bet tu vis tiek nesupranti. Tai niekada nebuvo apie tave. Tai buvo apie mano laisvę. Pabėgti nuo korumpuotos sistemos, nuo gyvenimo, kurio nepasirinkau.
— Ir todėl nusprendėte ją nužudyti, — pertraukė Tomas.
– Paimti viską, kas jai priklausė. Jos vardas, jos turtas, jos ateitis.
— Aš pasirinkau gyventi, — pasakė Sebastianas. —Ir už tai… kažkas turėjo pralaimėti.
Vienas iš agentų priėjo, bet Elžbieta pakėlė ranką. Dar ne. Jai reikėjo viską išgirsti. Jai reikėjo pažvelgti į jo akis ir pajusti kiekvieną melą.
-Kodėl aš?-paklausė ji. – Galėjai pabėgti, rasti kitą kelią.
-Kadangi tu įsimylėjai, — atsakė jis, o jo lūpose pasirodė karti šypsena. – Tu buvai tobula. Pernelyg tobula. Ir per lengva įtikinti.
Pasirašyti, pasitikėti. Padėti širdį ant stalo ir patikėti, kad buvai mylimas.
Elizabeth trumpam užsimerkė. Skausmas nebuvo fizinis. Tai buvo tarsi sena žaizda, kuri vėl pradėjo kraujuoti. Bet ji neleido jam pamatyti, kad ji silpna.
-O kas dabar, Sebastian?-paklausė ji.-Manai, kad gali tiesiog išeiti pro duris ir vėl dingti?
-Tikrai?-Jis nutilo.-Ne. Bet ir aš nesileisiu sugauti be kovos.
Staigiu judesiu Sebastianas pašoko ir metė masyvią medinę kėdę prieš agentus.
Vienas suklupo, kitas ištraukė pipirų purkštuvą, bet per vėlai – Sebastianas jau buvo iššokęs pro šoninį langą, vedantį į sodą.
— Sustabdyk jį! — sušuko Tomas.
Elžbieta jau bėgo. Nieko nesuvokdama ji peržengė slenkstį ir pasinėrė į naktį, vėjui plėšiant plaukus nuo veido, o smilkiniuose siautėjo kraujas.
Sebastianas nubėgo link molo. Mėnulio šviesoje jo laukė motorinė valtis.
Tačiau Elžbieta jį pasivijo. Ji ištiesė ranką. Jis apsisuko. Vieną akimirką jų žvilgsniai susitiko. Jo akyse nebuvo baimės.
Tik apgailestauju. Bet ne už tai, ką jis jai padarė. Bet todėl, kad jam nepavyko.
-Tu nepaliksi,-sušnibždėjo ji sulaužytu balsu.
Agentai ją pasivijo, o po kelių sekundžių Sebastianas gulėjo ant žemės surištomis rankomis.
Po kelių mėnesių teismo salėje Elžbieta stebėjo jį, kaip jis buvo įvestas į apkaltos zoną.
Tamsiai pilku kostiumu, įdubusiais skruostais, bet ta pačia pašaipia šypsena burnos kamputyje Sebastianas be gėdos pažvelgė į ją.
— Aš tave mylėjau, žinai? — sušnibždėjo jis, kai buvo vedamas pro ją, lydimas sargybinių. — Ligaudamas aš tave mylėjau.
— O aš, — ramiai atsakė ji, — savo būdu nugalėjau tave.
Nuosprendis buvo aiškus: pasikėsinimas nužudyti, sukčiavimas, dokumentų klastojimas, pinigų plovimas. 25 metai kalėjimo. Sebastianas Richteris tapo įspėjamuoju pasakojimu.
Ir Elžbieta – moters, kuri ne tik išgyveno, bet ir atgavo gyvybę, simbolis.
Po metų Elizabeth sėdėjo savo tėvų namo verandoje. Šalia jos ant stalo buvo nespalvota nuotrauka: ji su ligoninės chalatu, su vos matoma šypsena.
Rankoje ji laikė pažymėjimą: «Gyvenimas. Pakartotinai išduotas».
-Viskas pasikeitė, — sušnibždėjo ji, žiūrėdama į dangų. — Ir aš taip pat.
Ji nebebuvo auka. Jau nebe išduota sužadėtinė. Ji buvo Elizabeth Westbrook.
Moteris, kuri išvengė mirties. Ir grįžo pati parašyti pabaigos.
