Šioje nespalvotoje nuotraukoje užfiksuota ne tik praeities akimirka, bet ir visa era. Laikotarpis, kai mamos jau septintą ryto sode vyniojo sniego baltumo medžiaginius sauskelnes – ir visa tai be skalbimo mašinos, rankomis, auštant keliantis, vaikščiojant vandens ir kurstant laužą.
O šiandien? Šiandien skalbimas yra tik mygtuko paspaudimas, bet mes sakome: „Neturime laiko niekam“.
Mama nuotraukoje riečia sauskelnes, o šalia jos laukia du maži vaikai. Vaizdas ir idiliškas, ir aštrus: jame matyti ryžtinga, atkakli meilė, su kuria kadaise mamos tarnavo savo šeimoms.
Nebuvo nei vonios, nei automatinės skalbimo mašinos – vietoj jos buvo „Hajdú“ su disku ir besisukančia centrifuga, ir, žinoma, begalinė kantrybė.
Anksčiau jie nesiskųsdavo – imdavosi veiksmų. Ryte skalbdavo sauskelnes, gamindavo pietus, o po pietų suorganizuodavo pasivaikščiojimą.
Vyrui grįžus iš darbo, drabužiai buvo išlyginti, butas tvarkingas, o prieškambaryje sklido vakarienės kvapas. Ir kas įdomu: jie nesijautė išsekę. Tempas buvo lėtesnis, bet diena buvo pilna turinio.
Šiandien gyvename kitame pasaulyje. Greičiau, garsiau, patogiau – bet galbūt ir labiau vargina. Sauskelnės yra vienkartinės, bet dažnai ir santykiai.
Medžiaginės sauskelnės buvo ne tik draugiškos aplinkai – jos buvo ritmo, gyvenimo būdo simbolis. Bendri glaustymaisi, vasariško vėjelio kvapas, ką tik išskalbtų skalbinių pojūtis – visa tai blėsta prisiminimai.
Daugelis žmonių šiandien sako: „Aš neturiu laiko! Bet kaip tada jie turėjo jiems laiko? Galbūt pasikeitė ne laikas, o mes patys. Šiandien mamos dažnai ieško pasaulio savo telefonų ekranuose, o kažkada matydavo jį savo vaikų akyse.
Pagarba išimtims ir padėka tiems, kurie ir šiandien primena, kad gyvenimo paprastumas dažnai duoda daugiau nei šiuolaikiniai patogumai.
Tikrai sugrąžinčiau medžiagines sauskelnes, jei ne dėl kitos priežasties, kaip tik tam, kad išgyvenčiau natūralią, aplinką tausojančią, mylinčią kasdienybę, kurią išsaugo šis paveikslas.
📸 Nuotrauka: iliustracija – bet joje visas pasaulis, kurį praradome.
