Sveikatos visiems! Siūlau vėl kartu su manimi pasinerti į dar vienus prisiminimus apie sovietinius laikus.
Ir mane įkvėpė naujam straipsniui — šis bidonas, kurį neseniai radau virtuvėje.
Šį kartą pakalbėkime apie pačią svarbiausią temą — po duonos, žinoma. Taip svarbus sovietinėse šeimose buvo pienas, kurį imdavo beveik kasdien.
Tris litrus dideliai šeimai — tai vienai dienai. Paskaičiuokite: košę ryte ant pieno visai šeimai pagaminti, o ir tiesiog išgerti — o gėrėme su malonumu, nes pienas buvo skanus.
Pienas iš statinės SSRS. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Taip, tiesa, kad jį praskiesti. Todėl jį būtinai virindavo. O kaip skaniai buvo ragauti duoną su medumi ir stiklinę šilto pieno!
Ir į orkaitę taip pat statydavo tą pieną, kad «ištirptų»: pieno skonis iš orkaitėje iškaitinto pieno — tai vaikystės skonis, o viršuje — ruda saldoka pluta, nuostabi.
Pionieriai geria pieną. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Pabandykite dabar nusipirkti supakuotą pieną parduotuvėje ir padėti jį į orkaitę. «Oda» (taip mes vadindavome tą plutą) nelauksite.
Kiek kainavo pienas bidone ir kur jį pirkdavo
Kiekvienas sovietinis vaikas tikrai prisimins emaliuotą bidoną, su kuriuo siųsdavo pirkti pieno.
Mūsų buvo geltonai oranžinis su taškuotais raštais, jis ir dabar stovi mano virtuvėje.
Įdomiausia, kad po Sovietų Sąjungos mes nusipirkome puodų rinkinį su lygiai tokiu pačiu raštu.
Bidonai iš SSRS. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Litras pilstomo pieno kainavo 28 kapeikas. Jį parduodavo parduotuvėje «Pienas» arba iš statinės tiesiai gatvėje.
Pardavėja baltu prijuostiu paimdavo bidoną, tada litrinį samtį, klausdavo, kiek reikia (ir aš nepamenu, kad kas nors būtų pasakęs ką nors kitą, apart «trijų litrų»), po to pripildavo tris samtus.
Man labai patiko tie samtai — jie buvo cilindro formos, aukšti ir siauri, kad būtų patogu semti pieną iš metalinių bidonų.
Tokiu samteliu pilstydavo pieną SSRS. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Dėdė, atvykęs iš Šiaurės po uždarbio, pasakojo, kad jų vietiniame turguje parduodavo pieną apskritimais — užšaldytą.
Aš ilgai netikėjau, kol pati nebuvo Sibire ir nematiau žiemą rinkoje pieno apskritimų…
Daugiausia pieną atnešdavo vaikai, ir būdavo liepiama nebėgti, žiūrėti į kojas, bidoną nevirti.
Ir būtinai pinigus dėti į kišenę (net neleisdavo išeiti, kol nematydavo, kad rublius arba smulkias monetas be grąžos padedi į kišenę).
Kodėl? Nes anekdotas ne atsitiktinai atsirado, kuriame pirmiausia pripildo pieno į bidoną, o paskui berniukas sako, kad pinigai liko bidone.
Pieno fabrikas SSRS. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Kita bėda — užkliūti arba paslysti. Užkliūti dar pusė bėdos, šiek tiek išsilieja. O kai su bidonu ant ledo žygiuoji — tikras nuotykis.
Aš kartą nešiau pieną ir taip paslydau, kad pusė bidono išsiliejo man į dešinę avalynę (turėjau gražius raudonus veltinius).
Mama nesupyko, o likusį pieną iš veltinio išpylė katei. Ji išgėrė ir paprašė priedo.
Sovietinė vaikystė — pati geriausia. Nuotrauka: atviras šaltinis.
Tokie prisiminimai iš vaikystės? O jūs spėjote su bidonu pabėgioti? Ar prisimenate sovietinio pieno skonį?
