Aš maniau, kad turėdama du vaikus, niekada nesusidursiu su vieniša senatve, bet kaip smarkiai klydau! Vos tik susirgau, visi nuo manęs nusisuko.
Mano vaikams visiškai nerūpi, kad aš negaliu savimi pasirūpinti. Man labai skaudu ir liūdna suvokti, kad dabar galiu pasikliauti tik savimi.
Taip jau susiklostė, kad aš viena auginau savo vaikus. Mano vyras žuvo, kai gimė jaunesnysis sūnus. Kad sudurčiau galą su galu, turėjau dirbti keliose darbovietėse.
Aš dariau viską, kad mano vaikai gyventų pilnavertį gyvenimą. Net aukštąjį mokslą sūnui ir dukrai apmokėjau, nors tai man kainavo labai daug pastangų.
Baigę mokslus jie susirado gerus darbus. Kol mano sveikata leido, ištisomis dienomis rūpinausi anūkais, kad jų tėvai turėtų daugiau laiko karjerai.
Aš juos gydžiau, vedžiau į mokyklą, būrelius, padėdavau ruošti namų darbus ir auklėjau kaip tik galėjau. Kartais jie net nakvodavo pas mane, kad jų tėvai galėtų pailsėti.
Bet vieną dieną man staiga pasidarė bloga, ir teko kviesti greitąją pagalbą. Tada supratau, kad esu visiškai nereikalinga savo vaikams.
Ligoninėje gulėjau beveik mėnesį. Per tą laiką sūnus mane aplankė tik kartą, o dukra tik paskambino. Kai mane išrašė, gydytojai patarė laikytis ramybės ir poilsio.
Tačiau vaikams tai nerūpėjo – jie atvežė man prižiūrėti anūkus. Kaip manote, ar galėjau su jais ramiai ilsėtis? Dėl to mano sveikata tik dar labiau pablogėjo.
Prašiau sūnaus nuvežti mane pas gydytoją, bet jis atsakė, kad neturi laiko. Teko už paskutinius pinigus kviesti taksi, nes viešuoju transportu tiesiog nebūčiau nukeliavusi.
Dukra patarė kviesti greitąją pagalbą ir netrukdyti nei jos, nei brolio darbo. Kai mane vėl hospitalizavo, gydytojai perspėjo, kad negaliu likti viena, nes bet kuriuo metu gali ištikti priepuolis.
Sūnus ir dukra negalėjo nuspręsti, pas ką aš turėčiau gyventi. Dukra skundėsi, kad jos butas per mažas, o pas mane kraustytis ji neketina, nes mano namuose seniai nebuvo remonto.
Sūnus pareiškė, kad jo nėščia žmona nenori gyventi su anyta, todėl jis jai neprieštaraus.
Man pasidarė ir skaudu, ir gėda vienu metu.
Pertraukiau juos ir pasakiau:
– Eikite abu šalin. Ir daugiau man į akis nesirodykite. Aš apsieisiu ir be jūsų!
Jie tik apsidžiaugė, o aš pravirkau.
Negalėjau suprasti, kodėl mano vaikai užaugo tokie savanaudžiai. Nejaugi aš juos taip auklėjau? Visą naktį galvojau, ką daryti toliau. Juk likau visiškai viena.
Ryte pas mane užėjo pirmo aukšto kaimynė – jauna mergina. Ji viena augina vaiką, nes vyras ją paliko nėščią.
Ji žinojo apie mūsų šeimos konfliktą, todėl atėjo manęs aplankyti. Aš nusprendžiau jai atverti širdį ir išsipasakoti, nes daugiau niekam nebegalėjau.
Kaimynė pasakė, kad manęs nelaimėje nepaliks, todėl galiu nesijaudinti. Man buvo labai nesmagu.
Pasirodo, kad savo vaikams esu nereikalinga, o svetimas žmogus nori man padėti. Tačiau ji reikalavo, todėl nesipriešinau. Nuo to laiko Katia beveik kasdien ateina pas mane.
Aš jai atiduodu savo pensiją, kad ji nupirktų maisto, vaistų, sumokėtų už komunalinius mokesčius, o likusius pinigus pasiliktų sau.
Aš nuo jos visiškai priklausau, nes net duonos pati nusipirkti nebegaliu. Vaikai visai nesidomi mano gyvenimu – net nepaskambina. Jie iš kažkur sužinojo, kad Katia manimi rūpinasi, todėl visiškai nesijaudina.
Tik džiaugiasi, kad atsikratė našta. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jie mane išduos ir sukels tiek skausmo. Auklėkite savo vaikus tinkamai, kad neatsidurtumėte tokioje situacijoje kaip aš!
