Kai mano turtingas kaimynas nusprendė, kad mano mėgstamas senas sedanas yra „griaunantis vaizdas“, jis nusprendė paimti reikalus į savo rankas ir užšaldė mano automobilį naktį. Tačiau tą pačią naktį likimas suteikė jam skaudžią pamoką.
Šiltas antklodė naktį
Niekuomet nepagalvočiau, kad atsikursiu rajone, kur kiekviename privažiavime stovi bent vienas blizgantis vokiškas automobilis, o sodininkai atvyksta kaip laikrodis kiekvieną ketvirtadienį rytą.
Ir vis dėlto, štai aš čia, pagal savo įmonės būsto programą, jaučiuosi kaip apgailėtinas „sukčiaus sindromas“ su savo tėvo seneliu sedanu, pagamintu 1989 metais.
Šis automobilis buvo viskas man. Kiekviena įlenkimų ir įbrėžimas turėjo savo istoriją, kaip ta maža įlenkta vieta ant galinio buferio, kuri atsirado, kai tėtis mane mokė lygiagretaus parkavimo, arba mažas įtrūkimas ant prietaisų skydelio, kur jis visada barškindavo pirštais pagal Johnny Cash dainas.
Po tėvo mirties šio automobilio išlaikymas tapo mano būdu puoselėti jo atminimą.
Vieną vėsų rudens rytą ploviau automobilį, kai išgirdau brangių batų traškesį nukritusiuose lapuose.
– Atsiprašau, ponia, – balsas buvo pilnas tokio protekcionalaus aukštesnės pozicijos tono, kurį galima pasiekti tik po daugelio metų narystės golfo klubuose.
Aš atsisukau, rankose buvo muilas, ir pamačiau savo kaimyną Tomą. Atrodė, lyg ką tik būtų išėjęs iš katalogo su pernelyg brangiais golfo drabužiais. Jo tobula šukuosena nė nejudėjo rytiniame vėjyje.
– Galite mane vadinti Lila, – pasakiau, trindama užsispyrusią paukščio išmatą.
– Taip, žinoma. – Jo žandikaulis lengvai suspaudėsi. – Klausyk, turiu su tavimi pasikalbėti apie… – jis parodė į mano automobilį su aiškia pasibjaurėjimo išraiška, ir jo žiedas sušvito rytiniame šviesoje – …apie šią situaciją su transporto priemone.
Aš išsitiesiau, sukryžiavau rankas. – Situacija su transporto priemone?
– Tai gadina kraštovaizdį. – Net nesistengė sušvelninti tono.
– Žmonės persikrausto į šį rajoną dėl tam tikros… estetikos ir gyvenimo kokybės. O tavo automobilis, na, sumažina nekilnojamojo turto vertę.
Neketinu net kalbėti apie poveikį aplinkai – žinai, kokius teršalus išskiria tas senovinis variklis? Mano vaikai žaidžia lauke!
Negalėjau susilaikyti nuo juoko, kuris atsitrenkė į mūsų tobulai prižiūrimus identiškus namų fasadus.
– Tavo vaikai žaidžia lauke? Nuo kada?
Vienintelis kartas, kai juos matau, tai kai jie vežiojami tarp tavo namo ir didžiulio visureigio, kuris greičiausiai naudoja daugiau degalų per savaitę, nei mano automobilis per mėnesį.
Jo veidas paraudo, spalva įsiskverbė net po jo sukietintu apykakle. – Ne apie tai kalbu. Kalbama apie tai, kad turi atsikratyti šiuo laužu.
Tai nėra vieta tokiam dalykui, ir nuoširdžiai kalbant… – jis sumažino balsą iki slaptos šnabždesio – …tai ne tau.
– Išties? – Pakreipiau galvą, jaučiau, kaip mano atkaklumas, kurį tėtis visada laikė šeimos bruožu, pradeda atsibusti. Tas pats atkaklumas, kuris padėjo jam pastatyti automobilių dirbtuvę nuo nulio. – Siūlai man pirkti naują automobilį?
– Žinoma, kad ne, bet jeigu jo nepradėsi atsikratyti per savaitę, – jis pasakė, sukandęs dantis – aš padarysiu, kad turėsi jį pakeisti. Tai nėra rajonas, kuriame toleruojame… standartų mažinimą.
Aš mostelėjau jam kempine, išmėtydama muilo burbulus. Jis staigiai atsitraukė, tarsi būčiau į jį metusi rūgštimi. – Tai buvo grasinimas, Tomai? Nes tai skambėjo kaip grasinimas.
Jis apsisuko ir nuėjo, palikdamas mane su klausimu, kokio tipo žmogus tikrai taip kalba.
Baigiau plauti seną automobilį ir nuėjau į vidų. Neper daug galvojau apie tą pokalbį, kol savaitę vėliau nesužinojau, koks žmogus iš tikrųjų yra Tomas.
Rytinis oras smaugė veidą, kai išėjau su puodeliu kavos, pasirengusi pradėti darbą. Patekėjęs saulė nudažė dangų rožine ir auksine spalvomis, bet aš sustingau vietoje, beveik išpyliau kavą.
Mano automobilis buvo visiškai padengtas ledu – storu, permatomu ledu, kuris visiškai nesikartojo su natūraliu šerkšnu.
Atrodė, kad kažkas praleido valandas, purkšdamas jį vandeniu per šalčius naktį.
Rytinė šviesa lūžo per užšalusią plėvelę, sukurdama mažas vaivorykštės, kurios galėtų būti gražios, jei nebūtų tiek erzinančios.
– Atsargiai, – pasakė Tom iš savo terasos. Jis sėdėjo patogiai Adirondack kėdėje, gurkšnodamas rytinę kavą su šypsena, kuri privertė mane norėti į jį kažką mesti.
Jo kvėpavimas sukūrė mažus debesėlius šaltame ore. – Atrodo, kad kasdien lyja! Tikiuosi, turi gerą ledų grandiklį.
Aš nuėjau link jo terasos, palikdama aiškius savo batų pėdsakus jo tobulame veja. – Rimtai? Tai tavo būdas tvarkyti reikalus? Ką, tau dvylika metų?
– Neturiu jokios minties, apie ką kalbi, – jo besąlygiška šypsena neišnyko nė akimirką. – Gamta gali būti tokia nenuspėjama. Ypač šiame rajone.
– Gamta nemoka taikytis į vieną automobilį, Tomai. – Rankos drebo nuo pykčio. – Tai yra persekiojimas. Ir visiškai vaikiška.
– Pabandyk įrodyti tai, – jis paėmė dar vieną gurkšnį kavos, o garas sukosi aplink jo veidą, kaip piktadario dūmas animacijoje.
– Arba, kas geriau, gauk užuominą ir atsikratyk šio rėčiaus, arba išsikraustyk. Tikrai rasysite kokį gerą apartamentų kompleksą, kuris labiau tiks tavo situacijai.
Aš praleidau kitas tris valandas kasydama ledą, o mano rankos, nors ir dėvėjau pirštines, beveik sušalo. Visą šį laiką galvojau apie keistus keršto planus, vienas juokingesnis už kitą.
Bet tėtis vis dar skambėjo mano galvoje: „Geriausias kerštas yra geras gyvenimas, brangioji. Ir jei tavo rankos švarios, niekada nereikės žiūrėti atgal.»
Tą naktį mane pažadino keistas, ūžesys garsas. Iš pradžių maniau, kad tai vėjas, bet buvo kažkas kita, beveik muzikinio… kaip vanduo.
Bėgau prie lango, pusiau mieguista, tikėdamasi pamatyti Tomą, kaip vėl paverčia mano automobilį ledine skulptūra. Vietoj to, pratrūkau juoku.
Tomas kraštovažyje turėjo gaisrinės hidranto išdaužtą, o stiprus vandens srautas smogė tiesiai į jo namus. Šaltame nakties ore vanduo virto ledu, palaipsniui padengdami jo tobulą namą ir vertingą vokiečių SUV storu krištoliniu apvalkalu.
Streetlamp atspindėjo šviesą kiekviename užšalusiame laše, paverčiant jo teritoriją į keistą žiemą pasaką.
Kitą rytą pusė rajono susirinko, kad pasigrožėtų šiuo reginiu. Kai kurie fotografavo telefonu, kiti šnabždėjo už rankų.
Tomas stovėjo savo kieme, kovodamas su ledu su mažyte kastuvu, atrodo labai nelaimingas savo dizaineriniu žiemos paltu. Jo tobulas šukuosena galiausiai prarado savo tobulumą, prilipusi prie kaktos dėl prakaito, nepaisant šalčio.
Aš stebėjau, kaip jis kovoja su ledu kelias minutes, kol giliai atsidusau. Tėtis žinotų, ką daryti.
Jis visada sakydavo: «Gerumas nieko nekainuoja, bet tai yra viskas.» Paėmiau savo tvirtą ledų grandiklį ir ėjau jo link.
– Ar reikalinga pagalba? – paklausiau, stengdamasi nesuvaržyti juoko. – Turiu šiek tiek patirties šiuose reikalus.
Tomas žiūrėjo į mane nustebęs ir įtariai. Jo veidas buvo raudonas nuo darbo, kvėpavimas trumpas ir išsekęs. – Kodėl tu turėtum man padėti? Po visko?
Pečiau pečius ir pradėjau šveisti. – Gal aš tiesiog geresnis kaimynas už tave.
Mes dirbome tyloje kelias valandas, pamažu išlaisvindami jo automobilį ir atsnigusiąją taką prie durų. Kai baigėme, saulė jau leidosi, o abu buvome išsekę.
Kitą rytą kažkas pasibeldė į mano duris. Tomas stovėjo ten, sukiodamas svorį nuo kojos ant kojos, o jo brangūs batai traškėjo.
– Turiu atsiprašyti, – jis pasakė. – Buvau idiotas. Nereikėjo tau man padėti vakar, bet tu tai padarei. – Jis ištempė manąją aplanką. – Tai už padėką… ir kad būtų geriau.
